Kai pernai vasarį Rusija įsiveržė į Ukrainą, įvyko daugybė dalykų, tačiau iki tol įprastas karo planavimas buvo „išėjęs iš mados“. Nors buvo pripažinta, kad Rusija kelia grėsmę, tuo metu vyravo nusistatymas, jog autoritarinių režimų tikslas yra „laimėti nekariaujant“. Taip 2020 metų rugsėjį sakė tuometinis Didžiosios Britanijos generalinio štabo viršininkas seras Nickas Carteris.
Taip manė ne tik Jungtinė Karalystė. Dauguma vylėsi, kad ateities konfliktai bus ekonominiai arba jie vyks elektroninėje erdvėje. Kiti tikėjo, kad į kovos lauką žengs samdiniai arba Rusijos ginkluotųjų pajėgų remiami separatistai – tokia taktika buvo panaudota, kai Rusija pirmą kartą įsiveržė į Ukrainą 2014 metais. Trumpai tariant, buvo manoma, kad karas pareikalaus daug mažiau kraujo ir bus daug pigesnis.
Toks mąstymas turėjo daug įtakos B. Johnsono pasaulinei Britanijos strategijai, paskelbtai 2021 metų kovo mėnesį. Joje daugiausia dėmesio buvo skirta vieno iš dviejų naujų lėktuvnešių dislokavimui, motyvuojant siekiu užtikrinti laivybos laisvę Pietų Kinijos jūroje, o iš tiesų paremiant Jungtines Amerikos Valstijas prieš Kiniją.
„Tuo metu svarbiausios buvo aukštosios technologijos, taip pat vyravo nusistatymas, kad Didžioji Britanija Europoje daugiau niekada nebekariaus. Dabar mums reikia prisitaikyti prie realybės, kad mums galimai reikės priprasti prie karo tempo, jog padėtume savo sąjungininkei“, – teigė lordas Peteris Rickettsas, buvęs britų patarėjas nacionalinio saugumo klausimais.
Visą tai sekė žiaurus ir brangus karas. Paklaustas, kokios buvo pagrindinės karo Ukrainoje pamokos, buvęs JAV armijos Europoje vadovaujantis generolas Benas Hodgesas tikino, kad viena iš jų buvo „šaudmenų sandėliai“.
Netikėtai sėkmingas Ukrainos pasipriešinimas, neleidęs rusams balandžio pradžioje užimti Kyjivo, iškėlė dilemą. Gynėjai greitai suprato, kad jiems trūksta sovietinių 152 mm artilerijos sviedinių (jau vasarą rusai galėjo per dieną iššauti 10 kartų daugiau tokių užtaisų), todėl kovo pabaigoje jie buvo priversti kreiptis į Jungtinę Karalystę, o vėliau – į JAV. Pastaroji sutiko suteikti M777 NATO standarto 155 m haubicų ir kitos panašios amunicijos.
Paprastoji artilerija yra labiausiai paplitęs ir būtiniausias ginklas mūšio lauke, kuriame rusai pasitelkė „totalinio karo“ strategiją, pagal kurią jie siekia sunaikinti tokias tankiai apgyvendintas vietoves kaip Mariupolis, Severodoneckas ar Bachmutas, nes neturi kito būdo jų užimti. Tačiau norint išsaugoti Ukrainą, jos artilerijai reikia nuolatinės pagalbos. Taip į šį karą netiesiogiai įsitraukė ir Vakarų gynybos pramonė, kuri paprastai pasižymi aukštosiomis technologijomis ir lėtais tempais.
Paklausa yra milžiniška. Gruodį vyriausiasis Ukrainos pajėgų vadas generolas Valerijus Zalužnas teigė pasakęs savo kolegai iš Britanijos, admirolui Tony Radakinui, kad „per Pirmąjį pasaulinį karą britų kariuomenė iššovė milijoną sviedinių“ (tikrasis skaičius yra daug didesnis). Pasak V. Zalužno, tai išprovokavo kiek nerimastingą pašnekovo atsakymą: „Mes prarasime Europą. Neturėsime iš ko gyventi, jei iššausite tiek sviedinių“.
Tačiau naujausi skaičiavimai rodo, kad Ukraina iššauna apie 5 000 šovinių per dieną (1,8 mln. per metus), o Rusija – nuo 5 000 iki 20 000 per dieną (daug mažiau nei per vasaros piką, kai kasdien iššaudavo apie 60 000 šovinių).
Šio karo eiga iš dalies priklausys nuo to, kiek ilgai abi pusės sugebės toliau šaudyti viena į kitą. Abi pusės daug dėmesio skiria atsargų papildymui: sklando gandai, kad Ukraina laukia naujo pristatymo frontui, o Rusija vis dar nori gauti raketų ir bepiločių orlaivių iš Irano bei toliau vilioja Kiniją – pastaruosius santykius su nerimu stebi Vašingtonas.
Ukrainos vadai pabrėžia, kad kiti du pagrindiniai jų ginklai yra ilgesnio nuotolio ir ypač tikslūs „Himars“ bei kitos raketų paleidimo sistemos, taip pat žvalgybiniai bepiločiai orlaiviai, padedantys šauliams nusitaikyti. B. Hodgeso įsitikinimu, „tikslumas gali nugalėti masę, jei turi pakankamai laiko“. Jis taip teigė, kad įmanoma priversti Rusiją palikti Krymą – kaip kad pernai lapkritį rusai buvo priversti palikti Chersoną – pakartotinai taikantis į du pagrindinius kelius, vedančius į pietuose esantį okupuotą pusiasalį, taip pat į oro bazę Sakuose ir jūrų uostą Sevastopolyje.
Žvalgybiniai dronai, tokie kaip Rusijos „Orlan-10“ ir Ukrainai tiekiami Danijos kompanijų „Sky Watch“ ir „Nordic Wings“ dronai, sumažino netikėtumo elementą – jie leidžia aptikti pajėgų koncentraciją už priešo linijų. Ukrainos kariuomenės žvalgybos padaliniui vadovaujantis pulkininkas leitenantas Pavlo Chazanas sako, kad bepiločiai orlaiviai yra „vienintelis būdas realiu laiku gauti informacijos iš mūšio lauko“. Pasak jo, dabar yra siekiama automatiškai integruoti dronus į artilerijos dalinius.
Gynėjams pravertė ir minimalus kovinių oro pajėgumų panaudojimas. Tai smarkiai skiriasi nuo Vakarų pamėgtos kovos strategijos, kuri paskutinį kartą buvo pasitelkta per bombardavimo kampaniją prieš „Islamo valstybę“ Sirijoje ir Irake. Ukrainos oro pajėgos yra nedidelės ir vos sugeba išsilaikyti, o Rusija siekia kuo labiau sumažinti bet kokią riziką, kad neprarastų daugybės savo lėktuvų dėl Ukrainos stiprių ir tobulėjančių oro gynybos sistemų.
Pasak ekspertų grupės „International Institute for Strategic Studies“, Rusija prarado tik 6–8 proc. savo aktyvių oro pajėgumų ir kovinių lėktuvų, nes jie retai yra panaudojami už fronto linijos. Palyginimui, jie prarado apie 40 proc. pagrindinių mūšio tankų, kurie paprastai yra įmetami į kovas be didesnių taktinių apmąstymų.
„Niekas negali pakeisti kompetencijos“, – tikino „International Institute for Strategic Studies“ sausumos karo specialistas Benas Barry, kalbėdamas apie chaotišką pradinį Rusijos planą užimti Kyjivą bei bandymus užimti Bachmutą per pasikartojančias naujai mobilizuotų karių puolimo bangas.
„Panašu, kad Rusijos pajėgų pasirengimo lygis yra daug žemesnis nei ukrainiečių“, – tęsė B. Barrys, pridurdamas, kad tą patį galima pasakyti ir apie karių dvasinę būklę. Pasak eksperto, būtent tai ir leido Kyjivo pajėgoms sutriuškinti rusus tokiose vietose kaip Vuhledaras.
Tai kelia klausimą, ar kuri nors pusė gali išplėšti pergalę šiame brangiame ir Pirmąjį pasaulinį karą primenančiame konflikte (tik su dronais, kompiuteriais ir socialiniais tinklais). Vokietijos Kylio instituto duomenimis, tarptautinės karinės, finansinės ir kitokios paramos Ukrainai suma dabar siekia apie 157 mlrd. eurų, o kai kurios šalys, pavyzdžiui, Lenkija, siekia persiginkluoti ir didina savo išlaidas gynybai iki 4 proc. nuo bendrojo vidaus produkto.
Besitęsiant varginančioms kovoms saugumo ekspertai iškėlė idėją, kad vadinamasis „manevrinis karas“ yra baigtas atsižvelgiant į pasiektą aklavietę mūšio lauke. Manevriniu karui būdingi plataus masto manevriniai veiksmai, nestabili fronto linija, sparčiai kintanti padėtis. Bet įspūdingas Ukrainos puolimas rugsėjį Charkove pasakoja visiškai kitą istoriją.
Per šį puolimą buvo išvaduoti Krupjanskas, Iziumas ir Lymanas, taip parodant, kad vis dar įmanoma nustebinti. Tikimasi, kad Vakarų tankai padės Ukrainai dar labiau išstumti rusus tokio tipo kare, kuris, daugelio įsitikinimu, turėjo daugiau niekada nebevykti.
