Prieš dvylika metų Lietuvos įmonės administratoriui Rokui Masiuliui buvo paskirtas darbas su ambicinga užduotimi – nutraukti savo šalies priklausomybę nuo rusiškų dujų, rašo Charlie Duxbury užsienio politikos leidinyje „Politico“. Eidamas valstybės kontroliuojamos naftos terminalo operatoriaus „Klaipėdos nafta“ vadovo pareigas, R. Masiulis prižiūrėjo plaukiojančio suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo prie Lietuvos Baltijos krantų pristatymą ir jo veiklos pradžią Lietuvoje.
Laivas, pavadintas „Independence“, ir pradėtas eksploatuoti 2014 m., buvo pastatytas siekiant užtikrinti, kad Lietuvos vartotojai galėtų gauti dujų, jei politiniai santykiai su Rusija suprastėtų tiek, kad tektų nutraukti tiekimą iš Rytų.
Anksčiau šį mėnesį, vis labiau aiškėjant Maskvos karo Ukrainoje žiaurumui, Lietuvos vyriausybė paskelbė, kad ji tapo pirmąja Europos šalimi, sustabdžiusia bet kokį „nuodingą“ rusiškų dujų importą. „Independence“ pasiteisino ir Lietuvos dujų tiekimas išliko stabilus.
„Jaudinausi dėl „Independence“ projekto, kai jo ėmėmės, bet neįsivaizdavau, koks svarbus dalykas tai galiausiai bus“, – „Politico“ sakė Lietuvos energetikos ir susisiekimo ministro pareigas ėjęs R. Masiulis.
Naudingas atvejo tyrimas
Pelningų Rusijos dujų tiekimo į Vakarus mažinimas yra pagrindinis iššūkis, su kuriuo susiduria Europos lyderiai, kurie rengia atsaką Maskvos karui Ukrainoje ir siekia sustabdyti Kremlių.
„Prieš metus mano šalis priėmė sprendimus, kurie šiandien leidžia mums be skausmo nutraukti energetinius ryšius su agresoriumi. Jei mes galime tai padaryti, tai gali padaryti ir likusi Europa“, – tviteryje rašė Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda.
Šalis taip pat pranešė, kad nustos pirkti rusišką naftą, nors ji ir toliau išlieka prijungta prie Rusijos elektros tinklų.
Ypatingas dėmesys skiriamas Vokietijai, Europos pramonės galiūnei, kuri apie 15 procentų savo elektros pagamina iš dujų ir kuri apie pusę dujų gauna iš Rusijos.
Vokietijos klimato ir ekonomikos ministras Robertas Habeckas sakė, kad Vokietijai reikės laiko iki 2024 m., kol atsisakys rusiškų dujų, todėl Kijevo įstatymų leidėjai pagrįstai turi, dėl ko pykti.
„Kol Vakarai ir toliau perka rusiškas dujas ar naftą, jie viena ranka palaiko Ukrainą, o kita – Rusijos karo mašiną“, – balandžio pradžioje žurnalistams Briuselyje sakė Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmitrijus Kuleba.
„Mes nesuprantame, kaip galite uždirbinėti pinigus iš liejamo kraujo“, – BBC sakė prezidentas Volodymyras Zelenskis.
Lietuvos „Independence“, vadinamasis laivas-saugykla su išdujinimo įranga, galėtų pasiūlyti naudingą atvejo analizę tiems, kurie nori atsisakyti rusiškų dujų. Suskystintos gamtinės dujos į laivą pumpuojamos iš transportavimo laivo, kur vėl paverčiamos dujomis naudojimui ar saugojimui.
Tokias sistemas galima pastatyti gana greitai – numatoma, kad projektų trukmė yra nuo vienerių iki trejų metų – ir paprastai reikia mažiau leidimų nei nuolatiniam atitikmeniui sausumoje. Juos galima perkelti iš vienos vietos į kitą ir palyginti lengvai pakeisti į didesnius ar mažesnius įrenginius. Svarbu tai, kad jie taip pat leidžia šaliai pasirinkti, iš kur tiekiamos SGD: Lietuva šiuo metu didžiąją dalį dujų tiekia iš Norvegijos, JAV ir Kataro.
Tokie projektai vertinami kaip geras sprendimas mažesnėms šalims, tokioms kaip Lietuva, kuri per metus suvartoja nuo 2 mlrd. kubinių metrų iki 3 mlrd. kub. m dujų, sakė Norvegijoje įsikūrusios konsultacinės įmonės „Rystad Energy“ dujų rinkos analitikas Zongqiang Luo. Lietuva pernai apie ketvirtadalį dujų importavo iš Rusijos.
Tokiai šaliai, kaip Vokietija, kuriai reikia apie 90 mlrd. kub. m per metus, tokia sistema vis tiek galėtų būti naudinga kaip dalis platesnio sprendimų rinkinio, kuris taip pat galėtų apimti dujas iš Norvegijos ir Nyderlandų dujų telkinių, taip pat energijos taupymo priemones.
Italija, Nyderlandai ir Estija pranešė, kad svarsto panašius projektus, o Berlynas planuoja tris tokius terminalus, kurie galėtų tiekti 27 mlrd. kub. m dujų per metus.
R. Habeckas neseniai lankėsi Katare aptarti SGD tiekimo. „Tai gali pavykti“, – po vizito jis sakė transliuotojui DW.
Latvija ir Estija taip pat paskelbė, kad nutrauks Rusijos dujų importą. Regionas dar neprijungtas prie ES masto dujų tinklo, bet tai įvyks gegužę, kai bus iš dalies baigta tiesti jungtis su Lenkija.
Nors Lietuva nebeperka rusiškų dujų vidaus vartojimui, rusiškos dujos vis tiek jos vamzdynu teka į Rusijos anklavą, t.y. Kaliningradą.
Nesutarimai tarp Vilniaus ir Maskvos
Įtampa tarp Rusijos ir Lietuvos dėl energijos tiekimo kilo dar dešimtojo dešimtmečio pradžioje, kai abi šalys siekė atstatyti savo ekonomiką po Sovietų Sąjungos žlugimo. Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas 1992 metų žiemą, vienu iš bandymų daryti politinį spaudimą Vilniui, po ginčų dėl mokėjimo sustabdė naftos tiekimą Lietuvai.
Vėlesniais metais Vilnius apkaltino Rusijos dujų milžinę „Gazprom“ piktnaudžiavus monopoline padėtimi, taikant Lietuvos klientams per dideles kainas. Lietuva dėl to Stokholmo teisme galiausiai pralaimėjo ilgai trukusią kompensacijų bylą, tačiau tuo pat metu Baltijos valstybės vadovybė sugalvojo kitą būdą atimti monopolį iš „Gazprom“ – „Independence“ projektą.
2010 metais buvęs energetikos ministras Arvydas Sekmokas pakvietė R. Masiulį į savo kabinetą sostinės Vilniaus Gedimino prospekte ir pasiūlė svarbiausią darbą „Klaipėdos naftoje“, kurį jis ir priėmė. Lietuvos sutartis su „Gazprom“ turėjo baigtis 2015 metais, ir R. Masiulis suprato, kad iki to laiko Klaipėdos uoste turi būti prisišvartavęs ir paruoštas veikti naujas suskystintų gamtinių dujų terminalas.
R. Masiulis pradėjo ieškoti įmonių, ką nors žinančių apie tokio tipo laivus. 2012 m. pradžioje Norvegijoje įsikūrusi bendrovė „Hoegh LNG“ paskelbė laimėjusi Lietuvos kontraktą ir pavedė Pietų Korėjos laivų statytojui „Hyundai“ pradėti dirbti su „Independence“ projektu.
330 mln. JAV dolerių vertės projektui taip pat buvo užsakytas pluoštas specialių rinkinių, įskaitant pakartotinio dujinimo sistemą iš Kinijos ir prijungimo sistemą iš Danijos.
2014 m. spalio 27 d., „Independence“ pagaliau prisiartino prie naujosios Klaipėdos prieplaukos. Laivą pasitiko R. Masiulis, kurį prieš mėnesį energetikos ministru paskyrė tuometinė prezidentė Dalia Grybauskaitė, tvirta projekto šalininkė.
„Dabar esame energetiškai saugi valstybė“, – sakė ji.
Pradėjus plūsti dujoms iš laivo, Vilniaus įstatymų leidėjai atkreipė dėmesį į papildomą naudą. „Independence“ sukurta konkurencija ne tik užtikrino didesnį energetinį saugumą, bet ir pastūmėjo „Gazprom“ maždaug penktadaliu sumažinti į Lietuvą tiekiamų dujų kainą.
„Tai buvo ir politinė, ir ekonominė pergalė“, – sakė R. Masiulis.
