Interviu su vyriausybės pareigūnais, nevyriausybinėmis organizacijomis (NVO), sienų apsaugos pajėgomis ir sulaikytais prieglobsčio prašytojais iš devynių šalių nupiešė nerimą keliantį vaizdą, kaip pablogėjo kai kurių pažeidžiamiausių Europos žmonių gyvenimo sąlygos koronaviruso krizės metu, rašo Politico.eu.
Visame žemyne skubotas ir nekoordinuotas atsakas į pandemiją ir nepakankamas finansavimas lėmė prailgintus pabėgėlių sulaikymus, griežtesnes sąlygas ir perpildytas patalpas, dažnai tai yra sąlygos, pažeidžiančios Europos Sąjungos (ES) įstatymus.
„Tai buvo blogiausia patirtis“, – sakė Ahmedas (tikrasis vardas redakcijai žinomas), pabėgėlis iš Afganistano, kuris buvo sulaikytas Austrijoje, po to, kai jo prieglobsčio prašymas buvo atmestas.
„Buvo paskirti koronaviruso apribojimai, ir mes buvome uždaryti kaip gyvūnai, – pridūrė jis. – Mes nebeturėjome galimybės gauti teisinių konsultacijų.“
Karantino kalėjimas
Netinkamas elgesys su imigrantais Europos sulaikymo centruose yra sena problema. NVO ir kiti prižiūrėtojai nuolat pabrėžia nežmoniškas sąlygas ir kaprizingas teisines sistemas, o po 2015 m. pabėgėlių krizės problema tik gilėja.
Prasidėjus pandemijai aukščiausi pareigūnai ir tarpvyriausybinės organizacijos skubiai paprašė, kad su migrantais būtų elgiamasi sąžiningai ir žmogiškai.
Europos žmogaus teisių komisarė paskelbė direktyvą, kad visos Europos Tarybos narės peržiūrėtų imigrantų sulaikymo atvejus. Ji paprašė paleisti „kiek įmanoma daugiau žmonių“. Panašių reikalavimų pateikė ir Jungtinių Tautų (JT) organas – darbo grupė savavališko sulaikymo klausimais (WGAD), kuri paragino narius skubiai „peržiūrėti esamus laisvės atėmimo atvejus visose sulaikymo vietose ir nustatyti, ar sulaikymas vis dar yra pagrįstas, kaip būtina ir proporcinga vyraujančiame COVID-19 pandemijos kontekste“.
Deja, atrodė, kad šie prašymai nebuvo išgirsti. Virusui pasklidus po visą Europą 2020 m. pavasarį, ES uždarė savo sienas, taip bandydama sumažinti jo plitimą. Atšaukus skrydžius ir uždarius ambasadas, kelionės iš ES į trečiąsias šalis taip pat buvo sustabdytos.
Todėl Europos tautos negalėjo deportuoti migrantų atgal į savo kilmės šalis. Tačiau vietoj to, kad sulaikytieji būtų paleisti, kaip to reikalaujama pagal ES grąžinimo direktyvą, kai repatriacija neįmanoma, dauguma ES valstybių narių, išskyrus keletą išimčių, pavyzdžiui, Ispaniją ir Nyderlandus, ir toliau laikė migrantus administracinėse ir ad hoc sulaikymo patalpose ilgesnį laiką.
Perpildytos sulaikymo vietos
Teisinės nuostatos dėl sulaikymo trukmės ir sąlygų žemyne labai skiriasi, nors dauguma šalių nelydimiems nepilnamečiams ir šeimoms nustato trumpesnius apribojimus. Pavyzdžiui, Kipras ir Graikija paprastai apriboja sulaikymą iki 18 mėnesių, o Vengrija, Nyderlandai, Austrija, Italija ir Vokietija yra nustačiusios šešių mėnesių sulaikymą. Kita vertus, Ispanija ir Prancūzija apriboja pradinį sulaikymą atitinkamai iki 60 ir 90 dienų.
Kadangi koronavirusas pakeitė įprastą deportacijos procesą, šie limitai dažnai buvo ignoruojami viso žemyno šalyse.
„Iš pradžių sulaikymo laikotarpiai buvo pratęsti, tikintis trumpo karantino, – sakė Europos politikos centro migracijos politikos analitikė Olivia Sundberg Diez. – Tačiau [jie] buvo pratęsti, kai paaiškėjo, kad pandemijos sukeltas karantinas tęsis mėnesius ar net ilgiau.“
Dėl to perpildymas sulaikymo centruose daugelyje šalių greitai tapo rimta problema. Pavyzdžiui, Maltoje centrai, iš pradžių sukurti migrantams priimti, buvo paversti sulaikymo įstaigomis, nes išaugo neribotų sulaikymų skaičius.
„Sulaikymo centrai yra pilni, perpildyti“, – sakė Maltos nevyriausybinės organizacijos „Kopin“ vykdomasis direktorius Dominikas Kalweitas. Jis pridūrė, kad buvo daug atvejų, kai žmonės, įskaitant pažeidžiamus asmenis ir nepilnamečius, buvo sulaikomi žymiai ilgesniam laikui, nei leidžia įstatymai.
„Mums buvo pasakyta, kad dėl to kaltas koronavirusas, bet mes miegojome purve, o dešimčiai suimtųjų buvo skirtas vienas dušas“, – sakė imigrantas, sulaikytas Lyster kareivinėse Maltoje.
Italijoje, priešakinėje migracijos šalyje, pandemija iš pradžių sulėtino naujų atvykėlių srautą. Tačiau nuo 2020 m. birželio mėn. kelionių Viduržemio jūra skaičius grįžo į ankstesnį lygį, todėl buvo sukurti keli ad hoc „karšti taškai“, veikiantys ir kaip sulaikymo centrai, ir kaip laikinosios karantino patalpos. Migrantai ilgesnį laiką buvo laikomi šiuose karštuose taškuose, čia jie „buvo be teisinės apsaugos“, – sakė Italijos žmogaus teisių kontrolierius Mauro Palma.
Tačiau vienu iš nedaugelio kontrastingų pavyzdžių, Nyderlandai, nurodydami, kad artimiausioje ateityje neįmanoma įvykdyti deportacijų, nuo 2020 m. kovo iki gegužės mėnesio nusprendė paleisti 390 sulaikytų migrantų. Remiantis Nyderlandų laikraščio „de Volkskrant“ duomenimis, šalis išleido tik vidutiniškai 10–20 suimtųjų likus mėnesiui iki pandemijos.
Įstatymų nepaisymas
Be užsitęsusio sulaikymo ir perpildymo, sulaikymo centruose esančių asmenų gyvenimo sąlygos – jau buvusios prastos – dar labiau pablogėjo, net tose šalyse, kurios anksčiau nebuvo žinomos dėl blogo elgesio su suimtaisiais.
Nyderlanduose dėl viruso protrūkio vis dažniau buvo naudojamos kalinimo vienutės ir panaikinta galimybė patekti į poilsio zonas. „Amnesty International“ nustatė, kad sulaikytieji savo kamerose kartais buvo laikomi iki 23 valandų per dieną. Vienoje, Austrijoje įsikūrusi nevyriausybinė organizacija „Deserteurs- und Flüchtlingsberatung“, teikianti teisines paslaugas pabėgėliams, kai kuriuose Austrijos centruose taikytas priemones pavadino „sukrečiančiomis“.
Visoje Europoje taip pat buvo įvestos griežtesnės sąlygos sulaikymo centrų lankytojams. Tai ne tik apribojo imigrantų prieigą prie teisininkų ir mobiliųjų telefonų, bet ir neleido nepriklausomiems stebėtojams apžiūrėti patalpų. „Nebuvo leista lankytis NVO. Mes turėjome juos sutikti už centrų ribų, kai kuriuose konteineriuose“, – sakė Lyster kareivinėse sulaikytas imigrantas.
Kipre valdžios institucijos, pasinaudodamos tuo, kad į centrus neįleidžiami stebėtojai, pradėjo naudoti kai kurias šalies priėmimo patalpas kaip sulaikymo centrus, pastatuose sugrūsdamos tiek prieglobsčio prašytojus, tiek neleistinus migrantus.
„Tokie sprendimai buvo priimti per naktį, kai niekas nematė, – sakė šalies vidaus reikalų ministerijos darbuotojas, dalyvavęs šiame procese. – Jie išvežė imigrantus, kurie prašė prieglobsčio, iš nakvynės namų, kuriuose juos buvo apgyvendinusi vyriausybė, ir uždarė tose sulaikymo įstaigose.“
Kai kuriems iš jų net nebuvo leista pasiimti savo daiktų. Dauguma jų buvo laikomi neribotą laiką be sulaikymo įsakymo. „Tai prieštaravo įstatymams, buvo amoralu, neetiška, barbariška, kad ir kaip tai bepavadintume“, – sakė Kipro ministerijos šaltinis.
Vokietija buvo viena iš geresnes sąlygas užtikrinusių šalių, nepaisant to, kad žiniasklaidoje buvo pranešta apie netinkamą elgesį su sulaikytais imigrantais. Nors šalis išplėtė sulaikymo infrastruktūrą, kad galėtų kovoti su per dideliu gyventojų skaičiumi, jos centrai sugebėjo pritaikyti COVID-19 atsargumo priemones, iš esmės nepakenkdami suimtųjų gerovei.
Frankas Gockelis, priklausantis nevyriausybinei organizacijai, padedančiai sulaikytiems žmonėms Vokietijos mieste Büren, sakė, kad sulaikytieji turi nuolatinę prieigą prie elektroninių ryšių paslaugų, teisinių patarėjų ir psichinės sveikatos pagalbos.
Nė vienos iš šalių, apie kurias buvo rašoma šioje publikacijoje, valdžios institucijos neatsakė į mūsų prašymus pakomentuoti.
Kaltės žaidimas
Imigracija Europos Sąjungoje visada buvo ginčytinas klausimas, o sulaikymo ir grąžinimo mechanizmai jau seniai kupini politizavimo ir biurokratijos. Pandemija padarė sistemą dar labiau savavališką, nes visos ES šalys patvirtino skubias priverstines priemones, mažai koordinuodamos arba visai nesuderindamos jų su kitų šalių priemonėmis.
Malta ir Italija nebeužtikrino saugaus migrantų gelbėjimo, Belgija, Graikija ir Nyderlandai įvedė priemones, sustabdančias teisę į prieglobstį, o Vengrija pasinaudojo nepaprastąja padėtimi, kad įgyvendintų tolesnes kliūtis asmenims, ieškantiems prieglobsčio – tai tarptautinės paprotinės teisės pažeidimas.
Elina Steinerte, JT WGAD pirmininkė, nurodė, kad imigrantų ir prieglobsčio prašytojų savavališkų sulaikymų padaugėjimas yra nerimą kelianti pandemijos pasekmė.
„Negalima vieną dieną suteikti žmonėms laisvę, o kitą dieną ją iš jų atimti, – sakė E. Steinerte. – Savavališko sulaikymo draudimas galioja taikos, karo ir pandemijos metu. Sulaikymas turėtų būti išimtis.“
ES taip pat neskyrė pakankamai lėšų, kad sustabdytų drastiškai blogėjančią padėtį. Nė viena iš ES biudžeto priemonių, priimtų 2020 m., nebuvo tiesiogiai skirta migrantų sveikatai ir apsaugai pandemijos metu, o ES grąžinimo direktyvoje taip pat nebuvo įtraukta nieko, kas būtų susiję su imigrantų teisėmis, kai jie yra sulaikyti.
„Daugelyje šalių migrantų sąlygos yra blogesnės nei kalinių, nes daroma prielaida, kad jie negrįš į visuomenę“, – sakė europarlamentarė Tineke Strik.
Pirmoje Europos Parlamento teisinės valstybės principo taikymo ataskaitoje, paskelbtoje 2020 m., teigiama, kad imigracijos teisės pažeidimai taip pat yra teisinės valstybės problemos ir kaltos šalys turėtų sulaukti finansinių pasekmių. „Sulaikymas turėtų būti šių pažeidimų dalis“, – sakė T. Strik.
Tačiau iki šiol mažai padaryta, kad būtų sprendžiamos problemos dėl gyvenimo sąlygų Europos sulaikymo centruose. „Bijau, kad tai, kas nutiko, taps nauja norma“, – sakė pabėgėlis iš Afganistano.
