Šiandien A. Grycaičiukas gydosi po sunkios traumos ir mėgaujasi retais susitikimais su savo šeima, skelbia UNIAN.
A. Grycaičiukas prieš karą dirbo Lietuvoje, o jo šeima gyveno Rivnėje. Išaušus kruvinam vasario 24-osios rytui, šeima nežinojo, ką daryti.
„Kai ryte išgirdome sprogimus, nežinojome, ką daryti. Aš verkiau, buvau nėščia", – prisimena Andrijaus žmona Olha.
Pirmiausia ji su dviem vaikais išvyko į Lietuvą pas vyrą. Tačiau netrukus visa šeima grįžo į gimtąjį kaimą. Andrijus, nepaisant to, kad turi tris vaikus, gavęs šaukimą nusprendė eiti ginti šalies.
„Nenorėjau slėptis už vaikų, priešingai, juos reikia saugoti, kad jie nepamatytų karo“, – sako kariškis.
Andrijus tapo šturmanu, pavasarį jo grupė buvo Luhansko srityje. Vieną dieną 30 kovotojų grupė buvo apšaudyta. Tik du iš jų išgyveno. Iš pradžių buvo manoma, kad Andrijus taip pat žuvo. Jo šeima sulaukė skaudžios žinios apie vyro mirtį.
„Kai pasakė mamai, ji nukrito ir tiesiog gulėjo... Sąmoninga, ji tiesiog nejudėjo“, – prisimena Andrijaus žmona Olha.
Šeima jau ruošėsi laidotuvėms, tačiau po 5 dienų sulaukė skambučio. Buvo pranešta, kad Andriijus buvo rastas sunkiai sužeistas.
„Pranešė, kad mano vyras guli sunkiai sužeistas be sąmonės Kyjivo ligoninėje. Įėjau į palatą, jis gulėjo, akys buvo šiek tiek atmerktos, aš pradėjau verkti“, – pirmąjį susitikimą su vyru prisimena Olha.
Per pastaruosius kelis mėnesius Andrijus tęsė sunkią reabilitaciją. Jis jau atsistojo ant kojų, tačiau be lazdos neįveikia nė 300 metrų. Prisiminimas apie apšaudymą jam išliks iki gyvenimo pabaigos – jo galvoje dar vis yra įstrigusi viena iš skeveldrų, nes ją ištraukti yra ypač pavojinga sveikatai.
Andrijus sako, kad sužinojęs apie savo „mirtį“ buvo apstulbęs, tačiau nenori ieškoti kaltų. Pasak vyro, šiuo metu jam svarbiausia greitai reabilituotis, tikisi greitos Ukrainos pergalės ir viliasi, kad jo ginklo broliai būtų gyvi.
