Toks pareiškimas suponuoja, kad Ukraina turėtų susitaikyti, jog Rusijos karių išvedimas iš Krymo nebūtų pagrindinė sąlyga deryboms pradėti.
Pateikęs šį pasiūlymą „Wall Street Journal“ straipsnyje, B. Johnsonas viešai pripažino tai, apie ką diplomatai privačiai šneka jau kurį laiką: karinis Rusijos aneksuoto Krymo perėmimas į visišką Ukrainos kontrolę yra labai rizikingas.
Panašų pasiūlymą pateikė ir diplomatijos veteranas Henry‘is Kissingeris, teigdamas, kad Rusija turėtų apleisti tik tas teritorijas, kurias užgrobė nuo šių metų vasario. Beveik prieš dešimtmetį užimtos žemės, įskaitant ir Krymą „derybų objektu galėtų tapti tik po paliaubų.“ Jeigu šiomis derybomis nepavyks išspręsti ginčų dėl šių teritorijų „gali būti rengiami tarptautiniu mastu prižiūrimi referendumai“.
Vyrauja nuomonė, kad Krymas skiriasi nuo likusios Ukrainos dalies ne tik istoriškai, bet ir etniniu požiūriu. Ten taip pat yra dislokuota apie 30 000 Rusijos karių. Krymas taip pat yra labai svarbus Vladimirui Putinui, tad jei jis jaustų, kad pusiasalis slysta iš jo gniaužtų, diktatorius gali įgyvendinti grasinimus panaudoti taktinį branduolinį ginklą. Toks scenarijus gąsdina ir atbaido Vašingtoną bei Europą.
Ukraina atvirai prieštarauja paliauboms, po kurių V. Putinui atitektų bet kokios nuo 2014 m. aneksuotos žemės. V. Zelenskis daugybę kartų yra sakęs, kad paprastos paliaubos čia nepadės: „Jei neišvaduosime visų savo teritorijų, taikos nebus.“
V. Zelenskis daug dėmesio skiria diplomatinei Krymo platformai – koordinaciniam organui, kuriuo siekiama daryti spaudimą pasauliui, kad neteisėta Krymo okupacija neatsidurtų užmarštyje. Rugpjūtį vykusiame susitikime Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda sakė, kad „Krymas yra ir buvo Ukrainos dalis, kaip ir Gdanskas ar Liublinas yra Lenkijos dalys.“ Jis pridūrė: „Manau, kad daugeliui mūsų reikia atlikti tam tikrą savo sąžinės tyrimą dėl to, kas nutiko per pastaruosius metus. Ar de facto leidimas okupuoti Krymą nebuvo klaidingas daugelio šalių signalas Rusijai?“
Ukrainoje atliktos apklausos rodo, kad 85 proc. šalies gyventojų pritaria, kad karas turėtų baigtis tik tada, kai Ukraina atgaus visas nuo 2014 m. Rusijos užgrobtas žemes.
Ukrainos kariuomenė akivaizdžiai planuoja toliau judėti į pietus, izoliuoti pusiasalį ir nutraukti Rusijos tiekimo linijas. Idealiu atveju, tai būtų padaryta įsiveržiant pro rytinę Dniepro upės pusę ir atkovojant užtvanką, pro kurią atiteka 85 proc. Krymą pasiekiančio gėlo vandens.
Tačiau karinė kampanija, kuria siekiama sunaikinti Krymo neįveikiamumą, dar tėra pačioje pradžioje. Spalio 7 d. Ukrainos specialiosios pajėgos smogė akylai saugomam 19 km ilgio tiltui per Kerčės sąsiaurį – Rusijos aneksijos ir beveik mistiško Rusijos susijungimo su stačiatikių bažnyčios gimtine simbolį.
Tiltas, jungiantis Krymą su Rusija, buvo didžiulis inžinerinis žygdarbis, kurį, po trejus metus trukusių statybos darbų, atidarė pats V. Putinas. Ant tilto įrengta geležinkelio linija ir vandentiekio vamzdžiai dar ir dabar veikia kaip pagrindinis tiekimo kelias Chersono ir aplinkiniuose regionuose kovojantiems rusų kariams. Padaryta žala Rusijos tiekimo maršrutus sulėtino, bet jų nenutraukė.
Be šio išpuolio, buvo ir kitų skaudžių smūgių. Rugpjūčio 9 d. šeši sprogimai nugriaudėjo Sakio oro pajėgų bazėje Novofedorivkoje. Lapkritį buvo apgadinta didžiausia Rusijos karinė bazė Kryme, įkurta netoli Džankojaus. Teigiama, kad žmonės Kryme nerimastingai laukia, į kurį šovinių sandėlį bus nusitaikyta kitą kartą. Sprendžiant iš neseniai už bendradarbiavimą su priešu suimtų Krymo gyventojų skaičiaus, Maskva taip pat nerimauja dėl „Atesh“ – Krymo pasipriešinimo judėjimo.
Ukrainos gynybos viceministras Volodymyras Havrylovas tikino, kad Ukrainos pajėgos į pusiasalį įžengs iki gruodžio pabaigos. Tarp kitų drąsių pareiškimų yra ir vyresniojo prezidento patarėjo Mychailo Podoliako pasiūlymas čia surengti karo nusikaltimų tribunolą. Jis sakė: „Tai, kas prasidėjo Kryme, čia turi ir baigtis.“ O buvęs Ukrainos prezidentas Petro Porošenka pasiūlė kitąmet čia suorganizuoti naują Jaltos konferenciją, kuri primintų 1945 m. viršūnių susitikimą, kuriame buvo sprendžiama, kokia tvarka įsigalės po Antrojo pasaulinio karo.
Tačiau ar Krymo atsiėmimas yra praktiškas, išmintingas sprendimas? Britų karininkai atkreipia dėmesį į daugybę Krymo pažeidžiamumų, įskaitant priklausomybę nuo vandens tiekimo iš žemyninės Ukrainos. 2022 m. vasarį, pačioje invazijos pradžioje, Rusija užgrobė pietų Ukrainoje esančią Kachovkos hidroelektrinės užtvanką. Už Kachovkos užtvankos esantis rezervuaras leidžia vandeniui tekėti sovietmečiu pastatytu 400 km ilgio Šiaurės Krymo kanalu. Taip gėlas vanduo iš Dniepro upės patenka į sausringas pietų Ukrainos ir Krymo vietoves.
Po Krymo aneksijos 2014 m. kanalas išdžiūvo, nes Ukrainos valdžia, pareiškusi, kad Rusija nesusimoka už jo naudojimą, pastatė betoninę užtvanką. Dėl to visame Kryme atsirado geriamo ir irigacijai bei žemdirbystei naudojamo vandens trūkumas. Krymas prarado net 80 proc. ūkio paskirties žemės, o ūkininkai nebegalėjo auginti tokių pasėlių kaip ryžiai. Prasidėjus invazijai, Rusijos kariuomenė greitai pasiekė Tavriiską – miestą, kuriame kanalas buvo užtvenktas – ir, sugriovę užtvanką, link Krymo paleido 1,7 mln. kubinių metrų vandens iš Dniepro.
Britų karininkų manymu, Ukrainos tikslas atgauti Kachovkos hidroelektrinės ir Šiaurės Krymo kanalo kontrolę yra įgyvendinamas ir patrauklus.
Tačiau kalbos apie puolimą, kuriuo būtų siekiama iš Krymo išstumti 30 000 Rusijos karių, neramina JAV kariuomenės atstovus. Jungtinio štabo pirmininkas generolas Markas Milley sakė: „Kariniu požiūriu, tikimybė, kad tai įvyks artimiausiu metu, nėra didelė.“
Ukrainos diplomatai privačiai pripažįsta, kad Vašingtono ir Europos sostinių baimė dėl situacijos eskalavimo yra tai, kas stabdo tolimojo nuotolio artilerijos ginklų, reikalingų atgauti Krymą ir užbaigti šį karą, tiekimą.
Europos diplomatai pripažįsta ypatingą Krymo statusą. Sovietų vadovybė Krymą Ukrainai perleido 1954 m., o dauguma pusiasalio gyventojų yra rusai, kurių daugelis yra Juodosios jūros kariniame laivyne tarnavę pensininkai.
Nuo okupacijos nebuvo atlikta jokia patikima apklausa. Nutekinus tikruosius pirminio 2014 m. referendumo dėl aneksijos rezultatus paaiškėjo, kad tik trečdalis gyventojų balsavo už prisijungimą prie Rusijos. Nuo to laiko Krymo ekonomika vystėsi pakenčiamai, o į pusiasalį persikėlė apie 300 000 rusų. Daugelis proukrainietiškų aktyvistų ir Krymo totorių vėl buvo priversti pasitraukti. Ukrainos ministro pirmininko pavaduotoja Olha Stefanišyna praėjusį mėnesį sakė: „Kai kalbame apie Kryme gyvenančius žmones, situacija visiškai skiriasi nuo to, ką matėme prieš aštuonerius metus.“ Krymo gyventojai beveik dešimtmetį tūnojo Rusijos žiniasklaidos burbule.
Kruvino karo pratęsimo perspektyva, siekiant išlaisvinti gyventojus, kurių daugelis, galbūt, net nenori būti išlaisvinti, būtų šlovinga Ukrainos kampanijos pabaiga.
Kai kurie Ukrainos diplomatai mano, kad net jeigu puolimas į pietus izoliuotų šį pusiasalį kariniu požiūriu, daug protingiau judėti iš lėto. Užuot pradėjus invaziją per pelkėtą Syvašą, dar vadinamą Supuvusia jūra, kuri dėl potvynių ir atoslūgių turi santykinai siaurą sausumos ruožą, galbūt būtų protingiau pabandyti atnaujinti derybas su Rusija.
Manoma, kad iki tol V. Putinas gali susidurti su rimtomis problemomis savo šalies viduje, todėl Krymo gynimas taps paskutiniu jo prioritetu. Kiti siūlo ieškoti susitarimo dėl ypatingo jungtinio suvereniteto statuso. Tačiau pasitikėjimas yra minimalus. Pagal ankstesnę sutartį, Rusija savo Juodosios jūros laivyną Sevastopolyje galėjo išlaikyti bent iki 2042 m. V. Putinas šį susitarimą sulaužė 2014 m.
