Šiaurės korėjietis Ri svajojo apie tai, apie ką svajoja išsilavinusių šeimų jaunuoliai – stoti į universitetą, studijuoti ir išlaikyti sergančius tėvus. Vietoj to jis dešimtmetį praleido kaip šauktinis Šiaurės Korėjos armijoje.
Net būdamas kvalifikuotas snaiperis elitiniame dalinyje, jis kentė didžiulį šaltį ir griežtą discipliną. Per dešimt metų jis nė karto akis į akį nematė savo tėvų. Ir, likus keliems mėnesiams iki atleidimo, jis buvo išsiųstas į Kurską. Čia kartu su rusų kariais kovojo prieš Ukrainos pajėgas.
Jis matė, kaip jo bendražygiai buvo susprogdinti, pats buvo sunkiai sužeistas ir galiausiai pateko į nelaisvę.
Dabar kartu su kitu Šiaurės Korėjos kariu jis pirmą kartą žurnalistui papasakojo apie Šiaurės Korėjos dalinių nuostolius, vadų melą ir savo norą perbėgti į Pietų Korėją.
Jų parodymai taip pat verčia abejoti Ukrainos ir Pietų Korėjos valdžios institucijų teiginiais apie Šiaurės Korėjos pajėgas.
Ri Pietų Korėjos laikraščiui „The Chosun Ilbo“ pasakoja, kad liko vienintelis gyvas iš būrio.
„Tai buvo mano pirmas kartas, kai patyriau tikrą mūšį. Kai pamačiau savo bendražygių kūnus, galvoje sukosi daug minčių. Kai kurie susisprogdino (norėdami išvengti sulaikymo – red. past.), palikdami tik kūnus be galvų arba pusiau sudraskytus... Žiemos viduryje, kai taip sninga, jie gulėjo ten... ir kraujo kvapas vis dar tebekeliauja su manimi“, – pasakoja jis.
26-erių Ri ir kitas 21-erių kareivis Baekas, kurių tikri vardai ir pavardės neskelbiami, buvo paimti į nelaisvę sausio 9 d. Tai pirmieji du išgyvenę Šiaurės Korėjos karo belaisviai – ankstesnis belaisvis mirė netrukus po to, kai buvo paimtas į nelaisvę praėjusiais metais. Jų parodymai suteikia informacijos apie Šiaurės Korėjos karių, pasiųstų į Kurską, moralę ir taktiką.
„Norėjau studijuoti, bet...“
Ri šeima yra kilusi iš sostinės Pchenjano, kurio daugelis gyventojų priklauso elitui, tačiau Ri pasakoja apie sunkų šeimyninį gyvenimą.
„Mano tėvo giminėje iš tėvo pusės pilna mokslininkų. Norėjau studijuoti, bet... mano šeima labai sunkiai vertėsi. Gyvenome tokiomis prastomis sąlygomis, visada turėjome finansinių sunkumų. O įstojęs į kariuomenę patyriau ir fizinių, ir psichinių traumų – tiek daug siaubingų išgyvenimų, susidūriau su įvairiomis ekstremaliomis situacijomis. Tiek daug kartų buvau arti mirties. O dabar, vos išgyvenęs, esu kalinys“, – pasakoja jis.
„Tiesiog noriu pateisinti tėvų lūkesčius ir įgyvendinti savo svajonę. Noriu, kad ji sužydėtų. Aš dar jaunas“, – sako jis.
Ri patvirtino, kad net jo tėvai nežinojo, jog jis buvo išsiųstas į misiją Kurske. Operacija buvo laikoma paslaptyje, nes „tai galėjo pakenkti Šiaurės Korėjos užsienio santykiams“. Gali būti ir kitų tiesos slėpimo priežasčių, pavyzdžiui, noras išvengti neigiamos reakcijos tėvynėje. Ri sako, kad dauguma jo bendražygių buvo vieninteliai sūnūs šeimoje, todėl jų sielvartas buvo dar stipresnis.
Ri pasakojo, kad Šiaurės Korėjos kariai mažai bendravo tiesiogiai su rusų kariais, bendravo naudodamiesi vertėjais telefonuose.
Jis sakė, kad šaltis Kurske buvo niekis, palyginti su sąlygomis Šiaurės Korėjos šiaurėje, kur „šlapimas užšaldavo tą pačią akimirką, kai nukrisdavo ant į žemės“.
Anot jo, Šiaurės Korėjos kariams būdavo meluojama, kad dronus iš Ukrainos valdo Pietų Korėjos pajėgos. Taip, matyt, buvo bandoma motyvuoti karius.
Ri pasakojimu, karių mokymai Vladivostoke „buvo susiję ne tik su fizine ištverme. Jie buvo ideologiniai. Žygiai į kalnus, ištvermės pratybos, šaudymo treniruotės... Visa tai skatino vien tik valios jėga. Pasitraukti iš treniruočių buvo laikoma gėdinga, todėl treniravomės taip, tarsi nuo to priklausytų mūsų gyvybė“.
Ri susižeidė ranką ir žandikaulį.
„Kulka perėjo per mano ranką, sutrupino kaulą, o tada pataikė į žandikaulį ir jį visiškai suskaldė“, – sako jis.
„Kaip turi jaustis jų tėvai?“
Jo bendražygis Baekas paneigė Ukrainos kariškių teiginius, kad Šiaurės Korėjos kariai buvo naudojami kaip patrankų mėsa, kad priviliotų dronus ir sudarytų sąlygas juos numušti.
Tačiau Ri patvirtino, kad šiaurės korėjiečiai buvo raginami verčiau nusižudyti, nei patekti į nelaisvę.
„Jei būčiau turėjęs granatą, galbūt būčiau bandęs atimti sau gyvybę. Mūsų kariuomenėje paėmimas į nelaisvę laikomas išdavyste“, – teigia jis.
Po suėmimo Baekui buvo surištos rankos – ne dėl sužeidimų, bet kad jis nesusižalotų pats.
Baekas sakė, kad norėjo grįžti į Šiaurės Korėją, tačiau Ri sakė, kad jis „maždaug 80 proc. apsisprendė“ dezertyruoti į Pietų Korėją.
„Beveik visi, su kuriais atvykau, buvo nužudyti. Visi su manimi atvykę vyrai dingo. Mano dalinyje visi mano bendražygiai žuvo. Neliko nė vieno. Dauguma mūsų liko tik vaikai. Kaip turi jaustis jų tėvai?“ – klausia Ri.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
„Ukrainos valdžia pradėjo karą prieš savo tautą dar 2014 m.“
Visas mūsų elitas panikoje, kai Trampas pasakė tai, ką visi žinojo, tačiau apsimetė, kad nežino – tai Ukrainos vyriausybė, jėga užgrobusi valdžią Kijeve, pasiuntė Ukrainos kariuomenę bombarduoti savo piliečių Donbase, Luhanske ir Slavianske dar 2014 m. vasarą.
„Jie neturėjo pradėti šio karo”, – pareiškė Trampas
laisvas•com/1376-2
