Krikščionių kunigai auklėjo minias žmonių rinktis Dievo žodį, o ne ištvirkavimus ir nuodėmes, už kurias buvo numatytos baisios bausmės. Tačiau nepaisant pragariškų kančių grėsmės, žmonės retai kreipė dėmesį į religinius draudimus ir mylėjosi visur, kur tik nutaikydavo progą.
Kaip mylėtis pagal Bažnyčią: instrukcija
Intymių santykių klausimas labai jaudino daugelį krikščionių Bažnyčios atstovų nuo pat jos atsiradimo pradžios. Ankstyvaisiais viduramžiais (VI–XI a.), kuomet dar jaunos religijos atstovams teko per trumpą laiką atversti į krikščionybę Europą, susidėliojo esminės bažnyčios sekso ir santuokos dogmų gairės.
Iš pradžių bažnyčia į lytinius santykius žiūrėjo gana niūriai. Seksas buvo laikomas gėdingu dalyku, pirmine nuodėme, o kaip alternatyva jam siūlyta „dvasinė sąjunga“. VI a. gyvenęs vyskupas Grigalius Tūras pasakojo apie jauną porą, kuri „visą gyvenimą buvo kartu, miegodami vienoje lovoje ir išsaugodami nekaltybę“. Tokie santykiai tarp vyro ir moters tuometiniams bažnyčios tarnams atrodė šeimos etalonu.
Tačiau toks požiūris prieštaravo būtinybei pratęsti giminę, kuri nėra įmanoma be sueities. Kompromisą surado šventasis Augustinas, viduramžiais laikytas autoritetingiausiu intymių santykių ir seksualinio elgesio ekspertu.
Šv. Augustinas į seksą žiūrėjo su pasišlykštėjimu. Tačiau jis tvirtino, kad teisėtoje santuokoje lytinis aktas iš mirtinos nuodėmės virsta „atleidžiama nuodėme“, nulemta vaikų susilaukimo būtinybės. Tai daugeliui šimtmečių į priekį nustatė pagrindines gaires – jokio sekso malonumui pasiekti, tik vaiko pradėjimui ir išskirtinai santuokoje. Net ir kalbėti apie lytinius santykius buvo draudžiama: kalbos apie sueitį arba lytinius organus buvo leidžiamos tik išpažinties metu arba pas gydytoją.
Misionierius Movilos Suomis šv. Augustino žodžiams suteikė daugiau konkretumo. Jis rekomendavo susilaikyti nuo sekso Didžiosios savaitės metu, šeštadieniais ir sekmadieniais, taip pat nėštumo metu. VII a. gyvenęs arkivyskupas Teodoras Kenterberietis ėmėsi šio reikalo iš peties ir uždraudė žiūrėti į savo apsinuoginusias žmonas – kuo labiau tamsu, tuo geriau.
„Mes patariame ir skatiname santuokoje susilaikyti, nes santuoka be susilaikymo yra neteisėta, yra nuodėmė, Dievo valia palaiminta santuoka yra ne savo geiduliams tenkinti, o vaikų gimdymui“, – viename iš tų laikų rašytinių šaltinių cituojamas Movilos Suomis, Airijos vienuolynų įkūrėjas.
Vienintelė bažnyčios leidžiama sekso poza buvo laikoma misionieriaus, kaip labiausiai tinkama vaikui užgimti. Analinis ir oralinis seksas buvo laikomi baisia nuodėme – krikščionybės šventikams tai buvo vienodai „nenatūralus lytinis aktas“, kurį sukelia geismas ir ištvirkimas. Apie onanizmą net ir kalbos negalėjo būti: sėkla, kurią suteikė Dievas, turėjo būti skirta tik šeimos pratęsimui.
Pati onanizmo žodžio reikšmė dažniausiai kildinama iš Onano vardo – antrojo Judo sūnaus, kurį Dievas nubaudė už masturbaciją. Tačiau Pentateuche (Penkiaknygė, pirmosios penkios Senojo testamento knygos, – red. past.) yra nurodyta, kad Onanas praktikavo nutraukiamą lytinį aktą, o ne savęs tenkinimą.
Nesantuokinis ryšys galėjo taip pat užtraukti įvairaus sunkumo bausmes. Airių vienuolis ir misionierius Kolumbanas rašė, kad už ištekėjusios moters suviliojimą kaltininkas privalo sumokėti baudą ir „trejus metus susilaikyti nuo sultingo maisto ir savo paties žmonos“. Santykiai su nekalta mergina be aiškaus noro ją vesti užtraukdavo gėdą jos šeimai, todėl buvo numatyta didelė bauda už moralinę skriaudą. Gyvenimas kartu be santuokos taip pat buvo smerkiamas, nes tai galėjo reikšti seksualinius santykius „nuodėmėje“.
„Sutuoktiniai neturi savo genitalijų naudoti su kitais, tačiau tik santuokoje ir tarpusavyje“, – tvirtino arkivyskupas Hincmaras (IX a.).
Nuo teorijos iki praktikos
Realybėje viskas buvo visiškai kitaip, negu mokė teologai. Krikščioniška monogaminė ir neišskiriama santuoka Europoje įsitvirtino tik XII a., kuomet Bažnyčia, galų gale, priskyrė santuoką pagrindiniams krikščionių sakramentams. Visą Ankstyvųjų viduramžių laikotarpį dabar istoriškai nusistovėjusi šeimos koncepcija Europoje dar neegzistavo. Žmonės dažnai gyveno poligaminėse sąjungose, keitė žmonas vieną po kitos ir nematė didelių problemų lytiniuose santykiuose su artimomis giminėmis.
XII–XIII a. visuomenė ir toliau priešinosi krikščioniškam šeimos modeliui. Aristokratai nesuprato, kam reikia atsisakyti kelių žmonų ir turėti tik vieną, ir ką išvis galėtų reikšti „nenutraukiami saitai“. Visuotinai priimtas monogaminės bažnytinės šeimos modelis įsigalėjo tik XIV a., tai yra jau viduramžių epochos pabaigoje.
Seksu užsiėmė visi, visur ir visada. Iš esmės, Vėlyvųjų viduramžių (XIV–XV a.) metu santuokos institutas buvo naudojamas kaip savo seksualinių poreikių tenkinimo įrankis. Sutuoktiniai nevengė mylėtis vaikų ar giminių akivaizdoje, nejausdami kažkokios gėdos. 1415-ųjų rudenį, vieno piliečio Jeano Lambero žmona, dalyvaujant svečiams, prie stalo pasiūlė savo vyrui naktį „triskart surengti jai vestuvių naktį“.
Begėdiškumas, skirtingai nuo Bažnyčios mokymų, karaliavo visur. Čia tik kelios iš viduramžiais pasitaikydavusių „liaudies linksmybių“: viešas jaunavedžių suguldymas į lovą, jų apatinių demonstravimas po pirmosios nakties ir alkoholio pristatymas vyrui po mergystės plėvės netekusios sutuoktinės klyksmo.
Viduramžiais lytinio organo dydis atspindėjo jo savininko vyriškumą. Islandų „Sagos apie Gretirą“ veikėja, išvydusi galingąjį karį Gretirą nuogą, sušuko: „Tetrenkia mane žaibas, tai Gretiras, Asmundo sūnus. Jis ir iš tiesų dar ir kaip yra plačios krūtinės. Tačiau, kaip keista, jis taip ir neišaugo apačioje. Tai stulbina, kai žinai apie jo galią“.
Net ir XV a. visur pasitaikydavo pakartotinės santuokos, o santuokinė neištikimybė buvo kasdienybe. Kas penktas, ar net kas trečias dvasininkas ar dvarininkas turėjo nesantuokinių vaikų ir gyveno „nuodėmėje“, tai yra nesusituokę. Neretai dvasininkai visą savo turtą po mirties palikdavo savo meilužėms.
Mylimųjų pabėgimai iš šeimų, įvairios vilionės, moterų grobimai, santuokinė neištikimybė – visa tai vyko Paryžiuje, Londone, Gente ir kituose dideliuose Europos kultūros centruose, ir buvo laikoma kasdienybe. Bažnyčios teismų įrašuose yra užsimenama apie išprievartavimus, vykusius tiesiog miestų gatvėse.
XIII a. viduryje nežinomi vyrai įsilaužė į Koleno Boucherono namus, ištempė jo merginą į gatvę ir paeiliui išprievartavo. Taip jie „atkeršijo“ Kolenui už tai, kad jis gyveno su mergina ne santuokoje.
1341 metų gruodį Paryžiaus gyventojas Clemanas La Hure’as, būdamas susituokęs, suviliojo ir išprievartavo kaimyno žmoną. Po to jis nužudė visus, kurie galėjo papasakoti apie jo nusikaltimą – nukentėjusiosios vyrą, jų vaikus ir tarnus. 1382-aisiais į teismą pateko 70-metė moteris. Ji padėjo sūnui, kuris pagrobė ištekėjusią merginą iš namų, išprievartavo ir pabandė ją prievarta vesti.
Ir pagyvenusios moterys tapdavo smurto aukomis. 1354-aisiais vienas vyras Paryžiuje naktį bandė išprievartauti namo ėjusią vyresnio amžiaus moterį. Ši bandė apsiginti, netgi „stipriai suspaudė savo skriaudėją už kapšelio“, tačiau pabėgti nesugebėjo – nuo patirto streso moteris mirė vietoje.
Vaikai taip pat dažnai tapdavo prievartautojų aukomis. Yra žinomas paryžietės Catrine atvejis, kuri pardavė savo mažametės dukters nekaltybę nežinomam vyrui. 1342-ųjų gruodį vienas Paryžiaus gyventojas Jeanas Pinardas pagrobė ir „atėmė garbę“ 13-metei. O vienas neįvardintas paryžietis, Bažnyčios teismo sprendimu, neteko savo galvos dėl seksualinio ryšio su savo dukterimi.
Išprievartautos merginos, ypač dar nekaltos, retai kreipdavosi į teismą. Tačiau viename iš italų XI a. teismų dokumentų yra nurodytas netipiškas merginos išprievartavimo ir teisėjų išminties parodymo atvejis. Tuomet prievartautojas buvo pripažintas kaltu ir turėjo sumokėti baudą, tačiau neturėjo tiek pinigų, todėl su visu savo turtu atiteko savo naujajai „šeimininkei“, kurią prieš tai ir išprievartavo.
Seksualiniai miesto gyventojų santykiai pasižymėjo, švelniai tariant, plačia laisvė, kas leidžia abejoti griežtu Bažnyčios draudimų laikymusi. Beje, bažnyčios tarnai irgi ne sykį buvo prigauti ištvirkaujantys. 1391 metais grupė jaunų žmonių Prancūzijoje užpuolė vieno miestelio abatiją – norėjo surasti ir užmušti vietos šventiką, kuris neteisėtai sugyveno su vieno jų seserimi. Kitą vienuolį pavydus vyras padūrė peiliu, kuomet aptiko savo žmoną su juo lovoje.
Visuose didžiuosiuose viduramžio Europos miestuose egzistavo viešnamiai, kurie veikė visiškai atvirai ir užėmė vietą centrinėse gatvėse. Tai nebuvo taip keista, nes daugelis jų tradiciškai priklausydavo karalių aplinkos asmenims, dažnai ir vyskupai ar abatai buvo viešnamių dalininkais. Siekdami užsidirbti, Dievo tarnai neretai pamiršdavo apie moralę.
Viduramžių visuomenė į prostitutes žiūrėjo nevienareikšmiškai. Jų veikla buvo smerkiama, tačiau „kariuomenės prostitutės“ buvo toleruojamos ir laikomos būtinomis dėl „homoseksualumo ir masturbacijos profilaktikos“. XIII a. daugelyje Europos šalių prostitucija tapo griežtai draudžiama, o pačios moterys, kurios vertėsi tokia veikla, galėjo būti ir išvaromos iš miesto.
Nepaisant to, viešnamiai klestėjo iki pat Viduramžių epochos pabaigos, o jų paslaugomis naudojosi tiek jaunuoliai, tiek ir nuobodžiaujantys pagyvenę vyrai.
Beveik visuose didžiuosiuose Europos miestuose prostitutėms tekdavo vilkėti specialius drabužius, kurie atskirdavo jas nuo „tvarkingų moterų“. Dažniausiai prostitučių aprangą sudarė juodos ar geltonos spalvos apsiaustas su varpeliais, kurie perspėdavo aplinkinius dėl „artėjančių ištvirkėlių“.
Gente buvo įsikūrusi visa „prostitučių gatvė“ – šiuolaikinio Raudonųjų žibintų kvartalo Amsterdame analogas.
Nusikaltimas ir bausmė
Dėl savo gana laisvo elgesio Vėlyvųjų viduramžių europiečiams neretai tekdavo skaudžiai susimokėti. Grobimai, santuokinė neištikimybė, abortai – už šiuos nusikaltimus buvo numatytos įvairios bausmės.
Italo, kuris buvo prigautas neištikimybės akto metu, laukė kastracija. Neištikimų moterų laukė viešas plakimas miesto aikštėje. Apskritai, italų teismai rėmėsi viešu pažeminimu ir „pamoka kitiems“.
Prancūzijoje bausmės už sanguliavimą su kitais priklausė nuo provincijos įstatymų. Paryžiuje ir Burgundijoje (Tonnerre gyvenvietė) neištikimybė buvo įtraukta į ypač sunkių nusikaltimų sąrašą ir buvo baudžiama mirtimi. Arlyje svetimautojus išvydavo iš miesto. Frejuje neištikimi asmenys buvo baudžiami pinigine bauda. Tulūzos teisėje buvo numatyta tokius asmenis išsiųsti į vienuolyną, o jų turtą – konfiskuoti.
Prancūzijos karalystės šiaurėje neištikimus asmenis bausdavo „bėgimo“ būdu. Kaltais pripažintus vyrus ir moteris priversdavo nuogus bėgti miesto gatvėmis – nuo vartų iki vartų. „Ištvirkėlė“ bėgdavo iš priekio, rankose laikydama virvę, pririštą prie savo meilužio lytinio organo. Pasižiūrėti tokio „pasirodymo“ susirinkdavo visas miestas.
Kitas patyčių iš tokių asmenų būdas – „pasivaikščiojimas raitomis ant asilo“: prasikaltusį vyrą išrengdavo, sodindavo ant asilo nugara į priekį ir vedžiojo po miestą. Skirtingai nuo „bėgimo“, toks pasijodinėjimas ant asilo nebuvo numatytas įstatymuose, o buvo tiesiog linčo teismo ir liaudies pasilinksminimo forma.
Netolerantiškieji viduramžiai
„Homoseksualumo“ sąvokos viduramžiais išvis nebuvo. Jo vietą užėmė „sodomija“, kildinama iš biblinio Sodomos miesto pavadinimo. Šis, tariamai paskendęs geismuose ir ištvirkavimuose, Biblijoje buvo sunaikintas Dievo. Šventojoje knygoje rašoma, kad daugybė sodomiečių nevengė užsiimti lytiniais santykiais tarp vyrų.
Sodomijos krikščionių bažnyčia nepakentė – dviejų vyrų ar moterų sąjunga buvo laikoma nenatūralia ir amoralia. Tačiau viduramžių pradžioje bausmės už tai buvo kiek liberalesnės negu vėlesniu laikotarpiu.
Šventasis Kolumbanas VI a. rašė: „Jeigu kuris pasaulietinis žmogus praktikuoja sodomiją, tai yra santykiauja su vyru, jam derėtų laikytis pasninko septynerius metus. Pirmus trejus – tik duona ir vanduo, taip pat druska ir džiovinti vaisiai; o likusius ketverius metus jis turėtų susilaikyti nuo vyno ar mėsos, ir tuomet jo kaltė bus atleista“.
Arkivyskupas Teodoras Kenterberietis atkreipė dėmesį į lesbietes, kurioms „išpirkti nuodėmei“ tekdavo pasninkauti ne mažiau nei trejus metus.
Iš esmės sodomijos problemos bažnyčios teologai ėmėsi tik XI a. Pirmas į tai atkreipė dėmesį italų teologas Petras Daminas, kuris laiške tuometiniam popiežiui Leonui IX vyrų seksą vadino nusikaltimu, už kurį baudžiama mirtimi.
Teologas Alanas iš Lilio kaltino sodomitus nenoru pratęsti giminę ir 1179 metais sugebėjo paveikti Trečiosios Laterano ekumeninės tarybos sprendimą, nustačiusį, kad sodomija yra nuodėmė. Parapijiečiai, kuriuos prigaudavo darant „nenatūralius dalykus“, atskirdavo nuo bažnyčios, o kunigus – išsiųsdavo į vienuolyną. Kai kurie kiti teologai prilygino homoseksualius asmenis žudikams, nes „eikvodami veltui sėklą jie žudo potencialius palikuonis“.
Teologas Petras Cantor siūlė juos „deginti gyvus, kaip tai kadaise padarė pats Viešpats“. XIII a. terminas „sodomija“ pradedamas aptikti ne tik bažnyčios, bet ir pasaulietiniuose dokumentuose. Kelių Prancūzijos provincijų teisės aktuose buvo nurodyta: „jeigu asmuo yra įtariamas sodomija, jį derėtų suimti ir perduoti vyskupui, ir jeigu nusikaltimas bus įrodytas, nusikaltėlį derėtų sudeginti“.
„Tas, kas yra sodomitas, ir tai yra įrodyta, tas turėtų netekti sėklidžių. O jeigu jis ir vėl padarys šį nusikaltimą, turėtų netekti penio. O jeigu jį pagautų trečią kartą, jis turi būti sudegintas. Moteris, kuri pripažįstama kalta dėl tokio nusikaltimo, kiekvieną sykį turi netekti kūno dalies, o trečią sykį ją reikia sudeginti. Ir visas jų turtas atitenka karaliui“, – iš Gatino grafystės „Knygos apie teisingumą ir teismų veiklą“.
Į pasyvius homoseksualius asmenis viduramžių teisė žiūrėjo pro pirštus: pavyzdžiui, XIV a. Italijoje jiems paprasčiausiai nupjaudavo nosį. Visuomenė „pasyvius“ homoseksualius asmenis labiau niekino, negu „aktyvius“, nes pirmieji buvo laikomi „sumoteriškėjusiais“ – viduramžiais tai buvo laikoma dviguba gėda.
Nepaisant visų bažnyčios draudimų ir grėsmės patekti į pragarą, jau nekalbant apie realią tikimybę atsidurti lauže, gėjų viduramžių Europoje užteko.
„Naująja Sodomija“ buvo vadinamas Paryžius.
„Vieta, kur karaliauja moralės nuosmukis, kur siela tampa liūdesio verge ir kenčia“, – viename laiške savo širdgėlą liejo Šartro vyskupas. 1292-aisiais nutiko skandalas: grupė Paryžiaus studentų buvo pašalinta iš universiteto dėl įtarimų sodomija.
Antrasis miestas, išgarsėjęs savo laisvo elgesio žmonėmis, buvo Londonas. Anglų metraštininkas Richardas Arnoldas, aprašydamas naktinį sostinės gyvenimą, užsiminė apie „moteriškus berniukus“, „berniukus už pinigus“ ir „vyrus mylinčius vyrus“. XI a. pabaigoje anglų sostas atiteko Viljamui II, kuris, kai kurių istorikų teigimu, buvo homoseksualus. Ričardas Liūtaširdis taip pat, kai kurių istorikų manymu, „labiau mėgo vyrus, negu moteris“.
Konkrečių homoseksualumo išraiškų pavyzdžių viduramžiuose aptikti itin sunku – bažnyčios dokumentuose tokio pobūdžio dalykų stengėsi išvis nerašyti. Ypač tai buvo taikoma informacijai apie lesbietes: homoseksualumą čia dar „sustiprindavo“ ir „antraeilis“ moters vaidmuo visuomenėje, iš esmės nenusipelnęs didelio dėmesio. Todėl viskas, kas liko iš anų laikų, tai teismų dokumentų skurdžios detalės.
1333-ųjų birželį Paryžiaus teisme buvo nagrinėjami dviejų miestelėnų parodymai. Du jauni vyrai apkaltino savo šeimininką – parlamento prokurorą Raymondą Durantą – seksualiniu priekabiavimu. Jie tvirtino, kad R. Durantas reguliariai versdavo juos likti nakčiai jo lovoje ir užsiimti seksu. Abu „meilužiai“ atkreipė dėmesį į prokuroro pomėgį glamonėms ir bučiniams.
Panašus kaltinimas užfiksuotas ir 1317-aisiais, kuomet tūlas Jeanas de Perronas sulaukė savo paties brolio Herberto de Breuilio panašaus pobūdžio kaltinimų. Tuo metu ir pats Herbertas buvo įtariamas dėl kito sodomijos atvejo. Savo dienas jis baigė ant laužo. Jo brolio likimas liko istorijos užmarštyje.
XIV a. penktame dešimtmetyje visoje Prancūzijoje buvo ieškoma karininko, barono de Rais (Gilles de Rais), kaltinto pasikartojančiais seksualinio smurto prieš berniukus atvejais. Vaikus jis grobė, „užsiimdavo sodomija“ ir žudė. Galų gale vienas iš buvusių Prancūzijos kariuomenės vadų buvo sučiuptas ir sudegintas ant laužo.
