Jelena Nikitenko nervingai traukia cigaretę prie apgriuvusio daugiaaukščio Charkivo Šiaurės Saltivkos gyvenvietėje. Šiame name ji gyvena daugybę metų. Visada buvo ramu ir saugu. Dideliame bute gyveno gausi šeima: jos sesuo su vyru, sūnus su žmona ir mažoji dukterėčia. Nuomininkai džiaugėsi turėdami tokius kaimynus.
„Šiame įvažiavime yra 64 butai. Panašiai ir greta, ten 128 butai“, – sako J. Nikitenko.
Tačiau viskas pasikeitė 2022 m. vasario 24 d., kai rajone pasigirdo pirmieji sprogimai.
„24-ąją, penktą valandą ryto, pradėjau ruoštis į darbą ir išgirdau tuos trenksmus, juos girdėjo visi. Dukra man skambina: „Mama, karas“. Čia už garažų turime daržus. Ji sako: „Mama, daržuose stovi tankai“. Aš klausiu: „Kokie?" O ji sako: „Aš sakau, kad tankai. Nežinau, daržuose tankai, jie mus apšaudo", – pasakoja Jelena iš Šiaurės Saltivkos.
Kai kurie nuomininkai išsikraustė, kiti liko. Jie slėpėsi rūsyje. Čia buvo visko: sviedinių, raketų, minų. Tačiau kovo 5 d. tapo dar baisiau, nes virš vietovės praskrido rusų bombonešis. Didžiajame daugiaaukščio rūsyje tuo metu buvo keli šimtai žmonių.
Tuomet, prisimena Liudmila, ji nusileido iš savo buto į rūsį, tarsi nujausdama kažką negero. Po dešimties minučių ji išgirdo stiprų sprogimą.
„Visas namas drebėjo, ant mūsų krito kreida, viskas drebėjo“, – teigia Liudmila Belokon iš Šiaurės Saltivkos.
Kaimyninių namų gyventojai matė, kaip ant 16 aukštų pastato lėktuvas numetė dvi bombas.
„Raketa skriejo tiesiai į mano butą. Mano ir vaikų“, – pasakoja Jelena.
Rūsio sienos atsilaikė, ir daugelis žmonių, kaip ir Liudmila, nuo tos dienos švenčia antrąjį gimtadienį. Ji džiaugiasi, kad laiku paliko savo butą.
„Pataikė į 10 aukštą, kuriame gyvename. Tiesiog gimėme su marškinėliais, nes likome gyvi“, – sako Liudmila.
Kai žmonės išėjo iš rūsio, pamatė kalnus gelžbetonio ir degančius namo griuvėsius.
„Du jauni vaikinai pribėgo prie įėjimo ir šaukė: „Ten žmonės, ten žmonės!“ O ten guli neįgalus vyras. Mes jį tiesiog paguldėme. Ir kažkoks vyras juos iš ten ištraukė: „Kur? Jūs negalite!“ Ir tai buvo viskas. Ten buvo dūmai. Viskas drebėjo, dundėjo“, – sako Svetlana.
Smūgio metu butuose buvo žmonių. Tarp jų – ir Piotras, Jelenos Nikitenko sesers vyras. Vyras likus trims dienoms iki tragedijos buvo grįžęs namo saugoti turto. Jam buvo 55-eri.
„Jis likęs po griuvėsiais. Čia yra lifto šachta, ji tebėra vietoje. Jis buvo šešioliktame aukšte. Jei būtų pašalinta viršutinė griuvėsių dalis, jį galėjo rasti. Paskutinį kartą jis susisiekė kovo 4 d., jis dar buvo išėjęs ryte, o 3 val. įvyko ši nelaimė. Apšaudymas, triukšmas, nebuvo šviesos, vandens. Apibūdindamas situaciją jis dar bandė pajuokauti“, – pasakoja Jelena Nikitenko.
Vyro kūnas vis dar nerastas, nes griuvėsių niekas nesutvarkė. Žmona, sūnus ir septynerių metų anūkė vis dar gedi, nes artimo šeimos nario negalėjo palaidoti. Vietiniai spėja, kad ir kitose namo vietose, taip pat po kalnais gelžbetonio, vis dar gali būti palaikų.
„Čia žuvo devyni žmonės. Visi vaikšto aplinkui ir fotografuojasi ant mirusiųjų kaulų. Suraskite juos. Vasarą visi čia jautė lavonų tvaiką“, – sako Valentina Zybina iš Šiaurės Saltivkos.
16 aukštų pastatas tapo kone Rusijos agresijos Charkive simboliu. Čia lankėsi politiniai lyderiai, nufilmuota dešimtys dokumentinių filmų ir reportažų, o sugriauto pastato nuotraukos apskriejo viso pasaulio žiniasklaidą. Tačiau niekas nepagalvotų, kad čia vis dar gali būti žmonių palaikų.
„Buvau šokiruotas. Visų pirma, aš to nežinojau. Kai žiemą išsinuomojau šiuos namus, net neįsivaizdavau, kad čia yra palaikų. Išgirdęs tai tikrai pasijutau nejaukiai“, – tikina operatorius, aktyvistas Sergejus.
Žmonės prie griuvėsių deda gėles. Jie susirinko, kad papasakotų apie problemą. Visi žuvusieji, kurie gali būti po griuvėsiais, buvo paskelbti dingusiais be žinios. O norint juos surasti ir palaidoti, tereikia pašalinti griuvėsius.
Daugiau detalių ieškokite TV3 žinių reportaže, esančiame straipsnio pradžioje.