Kremliui pradėjus invaziją Ukrainoje, Vakarai netrukus pradėjo konfiskuoti turtingiausių žmonių, artimų Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, lėšas, uždarė oro erdvę Rusijos skrydžiams ir apribojo Rusijos ekonomikos prieigą prie importuojamų technologijų.
Svarbiausia, kad JAV ir jų sąjungininkės įšaldė Rusijos centrinio banko rezervinį turtą ir atskyrė Rusiją ne tik nuo SWIFT finansinių mokėjimų sistemos, bet ir pagrindinių tarptautinių finansų institucijų, įskaitant visus užsienio bankus ir Tarptautinį valiutos fondą.
Dėl Vakarų veiksmų smuko rublio vertė, Rusijos ekonomikoje prasidėjo prekių stygius, o vyriausybė, atsidūrė arti įsipareigojimų nevykdymo dėl savo užsienio valiutos skolos. Viešoji nuomonė ir baimė gauti kirtį nuo šių sankcijų privertė Vakarų įmones masiškai bėgti iš šalies.
Rusija greitai nebegalės gaminti prekių nei gynybai, nei vartotojams, nes jiems truks svarbių komponentų.
Atsakas turėjo būti
Demokratinio pasaulio atsakas į Maskvos agresiją ir karo nusikaltimus yra tiek etiškai, tiek nacionalinio saugumo sumetimais teisingas. Tai yra svarbiau už ekonominį efektyvumą.
Deja, šie veiksmai turi neigiamų ekonominių pasekmių, kurios peržengs Rusijos finansinę griūtį, kurios išliks ir nebus malonios. Per pastaruosius 20 metų, dvi tendencijos jau ardė globalizaciją jos, kaip manoma, negailestingo tolimesnio žygio akivaizdoje.
Pirma, populistai ir nacionalistai sudarė kliūtis laisvai prekybai, investicijoms, imigracijai ir idėjų plitimui, ypač JAV. Antra, Pekino iššūkis taisyklėmis grindžiamai tarptautinei ekonomikos sistemai ir ilgalaikiams saugumo susitarimams Azijoje paskatino Vakarus sukurti kliūtis Kinijos ekonominei integracijai.
Rusijos invazija ir su tuo susijusios sankcijos dabar dar labiau pablogins šią situaciją. Yra kelios priežastys, kodėl.
Pirma, Kinija bando į Rusijos invaziją reaguoti pasyviu, neutraliu būdu. Ir jų finansinė sistema, ir jų ekonomika sankcijų laikosi dėl galimų ekonominių atsakomųjų veiksmų, jau nekalbant apie Maskvos gelbėjimą. Tačiau bet kas, išskyrus visišką prisijungimą prie blokados, skatins antikinietiškos politikos egzistavimą Vakaruose ir sumažins šalies ekonominę integraciją.
Antra, šalys bijo tapti Vašingtono ekonominės galios taikiniu, ypač dabar, kai ji vėl žavisi savo esančia galia. Šiuo metu JAV ekonominiai veiksmai gali atrodyti teisingi, ir galbūt šalys, neįsiveržusios į Ukrainą, neatsidurs netinkamoje JAV įstatymų pusėje. Tačiau kitą kartą gali kliūti ir joms.
Ryšiai nutrūks ilgam
Galiausiai sankcijų daroma žala Rusijos ekonomikai ir didelės išlaidos Vidurio Europai, jei Rusija atkirs savo prieigą prie gamtinių dujų ir naftos, gali priversti vyriausybes siekti atsiriboti nuo ekonominių ryšių su Rusija.
Ironiška, tačiau tai gali esamus ryšius sunaikinti. Dabartinis staigus Rusijos ekonomikos susitraukimas rodo, kaip sunku valstybėms klestėti be ekonominės tarpusavio priklausomybės, net ir bandant sumažinti savo suvokiamą pažeidžiamumą.
Aišku, žinovai jau metų metus lieja ašaras dėl tokių padalijimų, o mažesnės šalys, bandančios izoliuotis, nesugebės to padaryti. Tačiau dabar atrodo, kad pasaulio ekonomika tikrai suskils į blokus – vienas blokas bus aplink Kiniją, o kitas bus aplink JAV, su Europa nepilnai prisijungusia prie pastarojo.
Pasauliui ekonominės pasekmės bus milžiniškos ir politikai turi jas kuo greičiau pamatyti bei kompensuoti.
Doleris išlieka
Kalbant apie „finansų ginkluotę“, Rusijai taikomos sankcijos buvo veiksmingos tik todėl, kad jas primetęs tarptautinis aljansas buvo platus ir įsipareigojęs. Pavyzdžiui, Rusijos centrinio banko rezervų įšaldymas veikia tik tuo atveju, jei tai daro didžioji dalis pasaulio finansų sistemos.
Svarbu aljansas, o ne finansai. Kadangi antirusiškame aljanse yra visos pagrindinės finansų institucijos, išskyrus Kinijos bankus, ir kadangi Kinijos bankai nenori būti uždaryti iš šios sistemos, dėl finansinių sankcijų nebus jokių esminių pasaulio pinigų ar finansų tvarkos pokyčių.
Ekonomikos, kurioms Vašingtonas kelia grėsmę, dabar turi paskatą perkelti savo rezervus iš turimų Jungtinių Valstijų akcijų. Teoriškai tai visada buvo Vašingtono piktnaudžiavimo finansine galia patikrinimas; jei šalis sankcijų imsis per dažnai, tai gali paskatinti kitas valstybes pasiūlyti geresnes alternatyvas doleriui ir jį supančiai mokėjimų sistemai.
Ir per labai ilgą laiką susiskaldžiusi pasaulio ekonomika, kuriai gresia sankcijos, pasuks ta linkme. Tačiau Rusija demonstruoja, kad diversifikavimas į eurus, juanį ir net auksą nepadės valstybėms, jei kitos rinkos dalyvės pačios bijos būti išvarytos iš dolerio sistemos, nes joms nebus kitos šalies, kuriai galėtų parduoti savo rezervus.
Kriptovaliutų rinkoje turės būti nuspręsta, ar pavyks laikysis sankcijų ir taip prarasti dalį savo vartotojų (kurie valiutas laiko priedanga), ar palengvinti bandymus išvengti sankcijų.
Juanis liks dolerio alternatyva
Kinų juanis sunkiai išsilaikys kaip pagrindinė dolerio alternatyva, net ir Pekino ekonomikos bloke. Kol Kinija neleis žmonėms laisvai paimti turto iš savo vidaus finansų sistemos, ją įsivedę investuotojai ir net centriniai bankai tiesiog mainys Vašingtono grasinimus sankcijomis į Pekino.
Pekinas galėtų išspręsti šią problemą, padarydamas juanį laisvai konvertuojamu, o ne griežtai kontroliuojamu. Tačiau jei taip nutiktų, juanio vertė greičiausiai ilgam sumažėtų, kaip nutiko 2015-2016 metais, kai Kinija laikinai atidarė savo kapitalo sąskaitą, nes milijardai žmonių, kurie laiko santaupas Kinijoje, trokšta diversifikuoti savo portfelius, perkeldami savo turtą kitur, siekdami didesnės grąžos.
Kinijos valiuta, žinoma, galėtų tapti rezervine valiuta mažosioms ekonomikoms, kuriose ji dominuoja, ir nepripažintoms valstybėms: toms, kurioms geresnės alternatyvos nėra. Tačiau tai nelabai padėtų Kinijos santaupų grąžos sukūrimui ar paįvairinimui, ir tai galėtų atsirūgti, įpinant Kinijos finansinę sistemą į kitų valstybių finansinį nestabilumą.
Tai nereiškia, kad finansiškai niekas nepasikeis. Kuo labiau ekonominį susiskaldymą stiprina valdžios nesutarimai, tuo labiau vyriausybės suderins savo finansines sistemas su savo pagrindiniu kariniu gynėju. Valiutų kursų sąryšis yra linkęs sekti kariniais aljansais.
Pasaulis tai matė visoje Afrikoje, Lotynų Amerikoje ir Pietų Azijoje per Šaltąjį karą, kai vyriausybės, keisdamos savo lojalumą tarp SSRS ir JAV. Nors tai gali reikšti, kad kai kurios šalys pereis į de facto dolerio zoną ir iš jos pasitrauks, ji nesukurs alternatyvios valiutos, kuri būtų patraukli savo sąlygomis.
Subyrėjimas?
Taigi invazija ir sankcijos nesukels milžiniškų finansinių pokyčių pasaulio ekonomikoje. Tačiau jie paspartins jau vykstančią globalizacijos koroziją, o šis procesas turės didžiulį poveikį. Esant mažesnei ekonominei sąsajai, pasaulis matys lėtesnį augimą ir mažiau inovacijų. Vidaus rinkoje įsitvirtinusios įmonės ir pramonės šakos turės daugiau galios reikalauti specialios apsaugos. Iš viso sumažės reali namų ūkių ir korporacijų investicijų grąža.
Norėdami sužinoti, kodėl taip yra, apsvarstykime, kas gali nutikti tiekimo grandinėms. Šiuo metu dauguma pramonės įmonių ir mažmenininkų kiekvieną pagrindinį savo gamybos proceso indėlį ar žingsnį perka iš vienos ar kelių atskirų vietų. Egzistavo galinga ekonominė logika taip tiekti prekes pasaulinėms įmonėms su palyginti nedaug pertekliaus: tai ne tik sutaupydavo pinigus skatinant įmones ir fabrikus specializuotis, bet ir padidino gamybos mastą bei suteikė vietos rinkodaros ir informacijos pranašumams.
Tačiau dabar, atsižvelgiant į geopolitinę ir pandemijos atneštą realybę, šios pasaulinės įmonės nebegali rizikuoti pasitikėti konkrečiais tiekėjais, ypač tada, kai jie yra politiškai nestabiliose ar nepatikimose šalyse. Tarptautinės kompanijos, paragintos vyriausybės, gali racionaliai apsidrausti nuo problemų statydamos perteklines tiekimo grandines į saugesnes vietas.
Kaip ir bet kuri draudimo rūšis, tai apsaugos nuo tam tikros neigiamos rizikos, tačiau tai bus tiesioginės išlaidos, neduodančios tiesioginės ekonominės naudos.
O jei Kinijos ir JAV bendrovės nebekonkuruos tarpusavyje (arba su įmonėmis, nepriklausančiomis jų ekonominiam blokui), jos greičiausiai bus neveiksmingos, o vartotojai yra mažiau linkę gauti tiek pat įvairovės ir patikimumo, kiek jo gauna dabar. Kai vartotojas yra vyriausybė, apsaugotos vidaus įmonės yra dar labiau linkusios užsiimti švaistymu ir sukčiavimu, nes bus mažesnė konkurencija dėl viešųjų pirkimų sutarčių.
Pridėkite nacionalizmą ir baimę dėl grėsmių nacionaliniam saugumui, ir tokioms įmonėms bus lengva prisidengti patriotizmu ir nešti šią žinutę iki pat banko, žinant, kad jos yra politiškai per didelės žlugti. Yra priežastis, kodėl uždaros ekonomikos dažniau susiduria su korupcija.
Pasaulis matys mažiau augimo ir mažiau inovacijų
Analitikai tai jau mato patriotiškuose prezidento Joe Bideno ir buvusio prezidento Donaldo Trumpo įsipareigojimuose „perkraustyti“ gamybą – perkelti tiekimo grandines, kurios gamina JAV prekes, į Jungtinės Valstijas.
Jie naudojasi nacionaliniu saugumu ir pasididžiavimu, kad pateisintų politiką, kuri nustekena tiek nacionalinį saugumą, tiek 85 proc. JAV darbininkų, nedirbančių sunkiojoje pramonėje. Vidaus gamybos fetišizavimas skatinant tarpvalstybinę prekybą paslaugomis ir tinklais yra ypač ironiškas, turint omenyje, kad pastarieji sektoriai iš tikrųjų yra naudingi Vakarams, o ne Rusijai įgyvendinant veiksmingas sankcijas, ir kas atgrasė Kinijos įmones nuo Rusijos gelbėjimo.
Taip pat globalizacijos korozija turės neigiamų pasekmių technologijoms. Inovacijos yra greitesnės ir dažnesnės, kai pasaulinis mokslininkų talentų būrys yra įsitraukęs ir gali keistis idėjomis bei dalytis idėjų įrodymu arba jų paneigimu.
Galimas rezultatas bus inovacijų nuosmukis, nes JAV ir kitos Vakarų mokslinių tyrimų institucijos atima iš savęs daug talentingų Kinijos ir Rusijos studentų ir mokslininkų.
Stiprėjanti globalizacijos korozija dar labiau sumažins kapitalo grąžą pasaulio ekonomikoje ir tai darys visose ekonominės atskirties pusėse. Bus nustatytos naujos ribos, kur žmonės gali investuoti savo santaupas, mažindami diversifikaciją ir vidutinę grąžą. Baimė ir nacionalizmas greičiausiai padidins žmonių norą saugiai investuoti namuose, į vyriausybės ar valstybės remiamus vertybinius popierius. Vyriausybės taip pat derins nacionalinio saugumo argumentus su fiskalinio ir finansinio stabilumo priemonėmis, skirtomis stipriai skatinti investicijas į savo valstybės skolą, kaip daroma per karus.
