„Tą pačią dieną gavau žinutę iš Tanios, – apie Tatjaną sakė artima šeimos draugė Natalija, kurios vardas buvo pakeistas jos prašymu, baiminantis represijų už kalbėjimą. – Ji prasidėjo žodžiais: „Mūsų šeima mirė“.
Teismas nurodė suimti Jegorą Balazeikiną iki balandžio 27 dienos, dėl įtarimų terorizmu ir pasikėsinimu sunaikinti turtą. Jis laikomas Sankt Peterburgo CIZO-5 kalėjime.
„Dažnai savęs klausiu – ar nebijai? – J. Balazeikinas rašė atvirame laiške iš kalėjimo, kuris kovo 24-ąją buvo paskelbtas susirašinėjimų programėlėje „Telegram“. – Žinote, visada atsakau: „Ne.“ Prieš tai bijojau. Bijojau atsibusti ryte. Bijojau skaityti naujienas, kurios visada buvo tokios pat tik su skirtingais vietovardžiais ir skirtingais aukų skaičiais... Dabar nebebijau“.
Jis laikomas griežtai izoliuotas, o jo artimiesiems ir advokatams buvo uždrausta viešai aptarti šią bylą.
„Šitaip valdžia stengiasi išgąsdinti įtariamuosius tokiose bylose, – sakė Sankt Peterburgo žmogaus teisių advokatas Leonidas Krikunas. – Jie siekia priversti juos pripažinti savo kaltę, atgailauti, įrodyti visuomenei, kad jis nėra režimo priešininkas, o, verčiau, pasiklydusi avelė, pripažįstanti savo klaidas“.
Iš pradžių tyrėjai apkaltino J. Balazeikiną viešosios nuosavybės sugadinimu. Tačiau jau po kelių dienų jie atnaujino tyrimą ir pareiškė jam įtarimus terorizmu. Jei šis kaltinimas bus pripažintas teisme, 16-mečiui grėstų 10–15 metų nelaisvės.
L. Krikunas nerimauja, kad valdžia, skyrusi ilgas kalėjimo bausmes vien tik už Maskvos masinę invaziją į Ukrainą kritikuojančius socialinių tinklų įrašus, J. Balazeikino bylą gali paversti savotišku pavyzdžiu.
„Už išdrįsimą užpulti „šventą“ vietą, – sakė L. Krikunas, – jis bus nubaustas maksimaliai, kiek leis įstatymas“.
Grįžęs iš mokyklos iškart užmigdavo
Būdamas vaikas J. Balazeikinas ištisus mėnesius praleisdavo ligoninėse, siekdamas sužinoti ligos, naikinančios jo kepenis, diagnozę. Galiausiai buvo nustatyta, kad jis serga autoimuniniu hepatitu – liga, kuri gali būti mirtina, jei nebus tinkamai gydoma.
Sustiprėjęs, jis pradėjo lankyti karatė pamokas ir jam puikiai sekėsi. Jo namai greitai užsipildė trofėjais – jis laimėjo net keletą regioninių turnyrų. Pastaraisiais metais jis teisėjavo vaikų turnyruose.
Dabar manoma, kad jo būklė dabar yra gera, tačiau jis kas tris mėnesius turi konsultuotis su specialistais ir vartoti vaistus.
J. Balazeikinui 16 metų sukako rugpjūtį. Uoliai mokęsis Rusijos istorijos ir socialinių mokslų, jis svajojo įstoti į teisės mokyklą arba ekonomikos koledžą. Kad jam padėtų, jo tėvai (mama mokytoja, daugiausia uždirbanti iš privačių pamokų, tėvas elektrikas) perkėlė jį į mokyklą Nr. 166 – vieną geriausių humanitarinių mokslų vidurinių mokyklų Sankt Peterburge.
„Jegoras visada gerai mokėsi, – sakė Natalija. – Jis labai gerai išlaikė valstybinius egzaminus. Jis pateikė prašymus į keletą vidurinių mokyklų, tarp jų ir Nr. 166. Jo tėvai nerimavo, kad nuo namų iki mokyklos jo lauks labai ilga kelionė... Bet galiausiai mokyklos Nr. 166 direktorius, istorikas, buvo taip sužavėtas Jegoru, kad iškart priėmė jį į 10 klasę“.
Vienas vaikino bendramokslis žurnalistams sakė, kad Jegoras „visada atrodė kaip geras, mandagus žmogus“.
„Mano sūnus apie Jegorą atsiliepia labai gerai, – sakė kito jo klasės draugo tėvas. – Jis labai geras vaikinas, todėl būtų labai blogai, jeigu jo gyvenimas bus sugadintas“.
Tačiau padidėjęs akademinis krūvis ir ilga kelionė į mokyklą ir atgal sukėlė daug sunkumų J. Balazeikinui ir jo šeimai. „Kartais jis grįždavo į namus ir užmigdavo prie durų net nenusivilkęs palto“, – pasakojo Natalija.
Tėvai jam išnuomojo kambarį šalia mokyklos, tiesa išlaidos greitai pradėjo slėgti. Paprastai jis ten miegodavo darbo dienomis, o savaitgaliais važiuodavo namo. Po jo sulaikymo valstybinė žiniasklaida melagingai skelbė, kad jis gyvena vienas, nes jo šeima jį paliko.
„Tai buvo melas, – sakė Natalija. – Naujoje mokykloje jam sekėsi labai gerai. Nepaisant sunkumų, jis gavo puikius pažymius. Ilgą laiką svajojo tapti diplomatu, todėl jis labai rimtai mokėsi anglų kalbos. Tačiau vėliau jis susidomėjo istorija, ekonomika ir teise“.
Iš pradžių rėmė karą
J. Balazeikino meilę Rusijos istorijai puoselėjo ir skatino jo tėvas Danielis ir vyresnysis pastarojo brolis Dmitrijus – kariškis ir veteranas.
„Jegoras buvo nepasotinamas, – prisiminė Natalija. – Jei jis kažkuo susidomėdavo, išstudijuodavo tai iki galo. Jis žinojo visas vietas, susijusias su Antruoju pasauliniu karu. Jis aplankė visas istorines vietas Sankt Peterburgo apylinkėse ir dažnai lankydavosi karo muziejuose“.
Kai 2022 m. vasario mėnesį Rusija pradėjo karinę invaziją į kaimyninę Ukrainą, J. Balazeikinas ir jo šeima visa širdimi palaikė karą ir prezidentą Vladimirą Putiną.
„Jegoro pažiūros buvo tokios pačios kaip ir visų jo šeimos narių: jo motinos, tėvo, močiutės ir ypač jo kariškio dėdės, – tikino Natalija. – Tačiau dėdė Dima žuvo pačioje „specialiosios karinės operacijos“ pradžioje. Po jo mirties Jegoro pažiūros pradėjo keistis“.
Nors Dmitrijus Balazeikinas buvo jau gerokai peržengęs karinei tarnybai tinkamą amžių, jis užsirašė į regioninį savanorių batalioną.
„Jis niekam nesakė, – pasakojo Natalija. – Tiesiog išvyko į frontą. Ir jis beveik iškart buvo nužudytas netoliese Iziumo, kur pernai kovą ir balandį vyko aršios kovos, pareikalavusios daug aukų. Jis žuvo narsiai. Kaip man pasakojo Tanja, gindamas savo vyrus“.
D. Balazeikino laidotuvės buvo pirmosios Jegoro gyvenime.
„Jo žuvusio dėdės laidotuvės jam turėjo emocinį poveikį, – teigė Natalija. Iš pradžių emocijos buvo labai ryškios. Jam buvo labai sunku – žuvo jo dėdė, o visi pranešimai internete buvo tokie patys. Tas pats ir televizijoje. Mokykloje jie mokėsi apie Pirmąjį pasaulinį karą. Tai 16-mečius sukėlė daug streso“.
Laikui bėgant, J. Balazeikino požiūris į karą kardinaliai pasikeitė – jis pradėjo bjaurėtis, kad šis konfliktas pareikalauja tiek daug abiejų pusių aukų. „Beveik kiekvienas pokalbis turėjo tą pačią išvadą – Rusija klydo, – sakė Natalija. – Manau, kad viskas įvyko pačiu blogiausiu metu. Tiek karas, tiek jo vidiniai išgyvenimai“.
Vaikino tėvai karą vis dar palaiko
Tatjana, netrukus po suėmimo, galėjo trumpam aplankyti savo sulaikytą sūnų. Interviu „Dožd“ televizijai, duotame prieš įvedant draudimą kalbėti apie šią bylą, ji sakė, kad jos sūnus buvo sulaikytas įvykio vietoje ir prisipažino metęs butelį į tą objektą. Tačiau jaunuolis tikino, kad butelyje nebuvo nieko degaus ir jis neketino sukelti gaisro, o savo gestą jis pavadino „simboliniu veiksmu“.
Moteris sakė, kad nei ji, nei jos vyras iš anksto nežinojo apie sūnaus ketinimus.
Ji teigė, kad sūnus jai pasakė: „Jeigu nebūčiau to padaręs, tikriausiai būčiau pasikoręs, nes aš negalėčiau gyventi su visų šių žūčių keliama našta“.
Jai buvo leista perduoti sūnui vaistų, vadovėlių ir šiltų drabužių, tačiau ji nerimauja, kad blogos sąlygos ir tinkamos medicininės priežiūros trūkumas gali būti mirtini autoimuniniu hepatitu sergančiam žmogui.
„Tokios tragedijos šeimą arba sugriauna, arba suartina, – sakė Natalija, kuri pareiškė, kad abu J. Balazeikino tėvai jį palaiko, nepaisant to, kad abu pritaria karui. – Šiuo atveju, įvyko antrasis variantas. Manau, kad Jegoro tėvas kaltina save dėl to, kas nutiko. Taip pat ir jo motina. Ji man sakė: „Ar mes jį blogai užauginom? Bet kaip? Aš tik norėjau, kad jis būtų geras žmogus“.
