„Niekas iš esmės nepasikeitė, – klausiamas apie Rusijoje dirbančių sociologų darbą ir apklausų patikimumą paaiškino Levas Gudkovas. – Vienintelis dalykas, kad iš pradžių apklausose nenaudojome žodžio „karas“, o tik „speciali karinė operacija“ – tam, kad nepakištume apklausų rengėjų. O šiaip tai viskas tas pats. Čia reikia ne „tikėti“, o „suprasti“, ką reiškia sociologų pateikiami skaičiai. O su tuo mūsų liaudis turi didelių problemų“.
Specialisto teigimu, atsisakančiųjų dalyvauti apklausose skaičius iš esmės nepakito. Jis taip pat pažymėjo, kad iš esmės rusų gyventojų nuotaikų kaitą galima skirstyti į tris etapus: pirmąjį karo mėnesį sumažėjo didelio karo su Vakarais baimė, vėliau pastebėta liaudies konsolidacija su valdžia, o dar vėliau – pripratimas ir sumažėjęs interesas karui.
„Visuomenės nuomonės apie karą paruošimas propagandos pagalba vyko jau labai seniai, nuo pat Putino atėjimo ir „spalvotųjų revoliucijų“ Gruzijoje, Ukrainos pradžios ir nuo Baltijos šalių stojimo į NATO bei ES. Putinui ir jo aplinkai (o tai yra KGB auklėtiniai su atitinkamu mentalitetu bei su idėja jeigu ir ne Sovietų Sąjungą atstatyti, tai bent jau imperiją kažkokiu pavidalu) tai buvo visiškai nepriimtina“, – aiškino L. Gudkovas.
Lūžio taškas Rusijoje – 2007-ieji
Pasak eksperto, propagandos bangos tai užkildavo, tai nurimdavo. Pavyzdžiui, Ukrainoje jos paūmėdavo su kiekvienais rinkimais, kuomet ten būdavo svarstomas šalies stojimo į ES klausimas. Lūžio tašku tapo V. Putino 2007-ųjų kalba Miunchene, po kurios antivakarietiška retorika tapo režimo valdymo pagrindu.
„Ukrainos nacionalinis-demokratinis judėjimas pradėtas tapatinti su nacizmu. Toks propagandos kursas sukėlė labai stiprią reakciją, nes kovos su fašizmu tema yra vienas iš raktų rusų tautinei savimonei, rusiškos tapatybės pagrindas. 1945 m. pergalė prieš nacistinę Vokietiją po SSRS žlugimo liko vieninteliu pagrindu kolektyviniam rusų pasididžiavimui ir savigarbai.
Totalus karas paliko rimtą traumą masinėje sąmonėje, todėl kalbėjimas apie nacizmą ir kovą su juo yra visiems naudingas variantas siekiant užtikrinti bendrą gyventojų konsolidaciją su valdžia. Propaganda ja naudojosi ir 2006–2007 metais, smerkdama Baltijos šalis po jų įstojimo į ES ir NATO. Ir ta pati politinė technika, tik taikyta su daug didesniu užsispyrimu, priešiškumu ir demagogija, iškart į šipulius sudaužė visas simpatijas, abipusio supratimo galimybę, užuojautą tam, kas vyksta Ukrainoje, kas tapo pagrindu rusams pateisinti Putino politiką Ukrainos atžvilgiu“, – tvirtino ekspertas.
Visuomenė karui intensyviai ruošiama nuo 2020-ųjų
Specialisto teigimu, Rusijos visuomenė karui intensyviai buvo pradėta ruošti nuo 2020-ųjų. Tuomet buvo stiprinamos „Vakarų ekspansijos“ baimės nuotaikos, o jau 2021-ųjų pabaigoje apklausos rodė, kad daugiau nei 70 proc. rusų laukė didelio masto karo ir baiminosi jo.
Būtent dėl to, kad rusai labai bijo karo, ypač su NATO ir buvo sugalvota istorija apie „specialiąją karinę operaciją“, kuri tariamai yra „taikdariška“ ir skirta „išlaisvinti Donbasą nuo nacių“.
Pasak L. Gudkovo, ši propagandinė klišė labai tiko oportunistinei visuomenės daliai, kuri joje rado pateisinimą kruvinam kaimyninės valstybės užpuolimui, neturėjusiam visiškai jokio pagrindo.
Jau pirmosiomis dienomis, vos po trijų dienų nuo karo pradžios, telefonu atliktos apklausos parodė, kad net 68 proc. rusų palaiko Vladimiro Putino veiksmus. O vėliau šis skaičius tik kilo. Kovo mėnesį palaikymas buvo pasiekęs net 81 proc., o balandžio ir birželio mėnesiais nusistovėjo ties 74-77 proc. „Trumpai tariant, trys ketvirtadaliai apklaustųjų vienaip ar kitaip pateisina arba palaiko jo veiksmus“, – aiškino L. Gudkovas.
Tiesa, jis taip pat pažymi, kad negalėtų tvirtinti egzistuojant kažkokią „kraujo trokštančią“ rusų reakciją. „Aš labiau kalbėčiau apie moralinio pasipriešinimo nebuvimą, moralinį bukumą ar nejautrumą, kuriuo ir pasižymi išgyvenantysis represinės valstybės sąlygomis“, – „Meduza“ cituojamas sociologas. Jo teigimu, rusai pasirinkę „patogią“ valdžios, valstybės palaikymo formą, tuo pačiu visiškai atsisakant savo atsakomybės dėl jos daromų nusikaltimų.
Jis taip pat pažymėjo, kad internete informaciją gaunantis Rusijos jaunimas daug labiau nusiteikęs prieš karą Ukrainoje. 38 proc. jaunų rusų yra prieš Rusijos veiksmus, kai tuo metu pensinio amžiaus – tik 9-10 proc. Palaikančių karą skaičius tarp žiūrinčių Rusijos televizijos laidas išauga net iki 80-90 proc. „Telegram“ kanaluose gaunantys informaciją rusai karą palaiko gerokai mažiau – 52-54 proc.
Naudojamos senos propagandos klišės
L. Gudkovo teigimu, Rusijos propaganda nesukuria ir neįveda jokių naujų idėjų ar pateisinimų. Tiesiog yra naudojamasi tais visuomenės sąmonės rėžiais, kurie yra būdingi ankstesniems laikotarpiams, visų pirmą vėlyvajam SSRS, Brežnevo laikotarpiui: imperinės didybės reanimavimo ir „kova su priešiška aplinka“. Todėl, nepaisant pragyvenimo lygio blogėjimu, kainų augimo ir kitų problemų, bendras pasitenkinimo lygis išaugo ir gana pastebimai. „Aiškūs visi masinės konsolidacijos su valdžia požymiai – ne labai intensyvios, bet gana didelio masto“, – pridūrė jis.
„Kovos su fašizmu retorika SSRS buvo naudojama dar XX a. 3-ajame dešimtmetyje siekiant apjuodinti visus Sovietų Sąjungos kritikus, nepriklausomai nuo to, kuriai partijai, kuriai ideologijos krypčiai jie priklausė, o taip pat ir stalininių represijų aukas. Ši „absoliutaus priešo“ žymė yra stiprus įrankis nužmoginti oponentą, ypač po Antrojo pasaulinio karo. Pavadinus žmogų fašistu propaganda jau nieko netikslino, jai nereikėjo pateikti nei įrodymų, nei argumentų. Viskas. Ši stigma neįmanomu paverčia bet kokią atjautą, tarpusavio supratimą su tokiais žmonėmis, šalimis. Tai yra labai svarbi propagandinio darbo dalis“, – aiškino rusų sociologas.
Svarbus faktorius – totali informacijos cenzūra
Jo teigimu, rusų apklausos rodo, kad jų faktiškai neveikia ir tas faktorius, kad giminių ir draugų Ukrainoje turi apie 30 proc. šalies gyventojų. Daugelis jų gyvena rytinėje Ukrainos dalyje, kurią propaganda skelbia „išlaisvinanti“ ir kuri tariamai kenčia nuo „nacių“ ar „fašistų“. Kažkokios koreliacijos tarp to, ar rusas turi giminių Ukrainoje, bei jo požiūrio į karą apklausos nerodo.
Svarbesnis faktorius yra totali vasario pabaigoje – kovo pradžioje cenzūra, kurią įvedė Rusijos valdžia. Buvo užblokuoti tūkstančiai tinklapių, socialiniai tinklai „Facebook“ ir „Twitter“, iškeltos bylos žurnalistams ir tinklaraštininkams, uždarytos ar apribota nepriklausomų žiniasklaidos priemonių „Dožd“, „Novaja gazeta“, „Echo Moskvy“, „Radio Svoboda“ ir kitų veikla. Informacijos blokadą apeiti moka tik nedaugelis žmonių, daugiausiai tai yra jaunimas. Specialisto skaičiavimais tai yra ne daugiau 7-8 proc. šalies gyventojų.
L. Gudkovas pažymi, kad nėra su kuo lyginti dabartinės Rusijos visuomenės transformacijos. „Šios situacijos analogų nėra. Jeigu aprašytume bendrą procesą rimtomis kategorijomis, tai mes turime reikalų su totalitarinės sistemos ir totalitarinės sąmonės reanimavimu, bandymu ją restauruoti. Juk pastarųjų metų instituciniai pokyčiai yra labai rimti. Faktiškai atšaukta Konstitucija ir sunaikintos visos 90-ųjų reformos: nėra nepriklausomo teismo, nėra rinkimų, nėra jokių būdų paveikti valdžią. Visuomenė šia prasme yra pasimetusi ir bejėgė. Vyksta visiška jėgos struktūrų savivalė, visų pirma politinės policijos <...> Tai nauja būklė, kurios dar prieš 10 metų nebuvo. Apie tai reikia kalbėti“, – aiškino jis.
„Visiškai akivaizdu, kad Rusijos kaip valstybės ir visuomenės degradacijos procesai įgavo milžinišką pagreitį, ir kuo tai dabar baigsis, labai sunku pasakyti. Visi analitikai daugiausiai orientuojasi į ekonomines pasekmes, tačiau niekas neaptaria štai šios ciniškos visuomenės būklės problemos, visuomenės be orientyrų, be ateities, be idealizmo, su milžiniška smurto inercija ir adaptaciją tam smurtui, kuris atėjo dar iš sovietų laikų“, – pažymėjo L. Gudkovas.
