Nepaisant to, kad pirmojo susitikimo metu vyravo Rusijos kariuomenės pajėgų sukelto šoko nuotaikos ir iniciatyva teoriškai priklausė rusams, prie derybų stalo „šeimininkavo“ ukrainiečiai, skelbiama „RBC Ukraina“ straipsnyje.
Pirmasis susitikimas – Kinijos prašymu
Šaltinio Ukrainos derybinėje grupėje teigimu, pirmasis diplomatinis kontaktas tarp abiejų šalių prasidėjo vasario 25-ąją, Kinijos iniciatyva.
„Rusai, akivaizdu, prašant Kinijai, kreipėsi su prašymu evakuoti kinų studentus, kurie studijavo Ukrainoje“, – cituojamas šaltinis „RBC Ukraina“.
Jis pažymėjo, kad Rusija siūlė iškart kelias vietas deryboms: iš pradžių Kremlius akcentavo Minską (Kyjivas iškart atmetė tokį siūlymą dėl ankstesnių derybų ten nesėkmės), o vėliau – pasienyje su Baltarusija, apie šimtą kilometrų nuo Kyjivo (tuo metu Rusija šia kryptimi kaip tik rengė puolimą, o tai didino pavojaus riziką ukrainiečių delegacijos narių gyvybėms).
Iki Lenkijos derybininkai važiavo traukiniu, vėliau skrido lenkų sraigtasparniais iki Baltarusijoje, o jau šios šalies teritorijoje persėdo į baltarusių sraigtasparnį ir automobilius.
Galų gale abi šalys sutarė dėl dialogo pradžios kitoje Ukrainos – Baltarusijos pasienio vietoje, Gomelio srityje. Ukrainiečiams saugantis nuo galimo užpuolimo teko daryti didelį lankstą per Lenkijos teritoriją – tiesioginio kelio į susitikimo vietą nebuvo.
Abi pusės taip pat negalėjo sutarti dėl derybų pradžios datos: rusai skubino ir norėjo susitikti vasario 27-ąją, tačiau Kyjivas niekur neskubėjo ir nusprendė priversti Kremlių nerimauti.
„Mes užėjome į salę ir tokie (sakome): „O, sveiki!“ Svarbu buvo parodyti, kad mes nepalūžome ir nepalūšime, nepaisant situacijos“, – cituojamas šaltinis derybinėje grupėje.
Ukrainiečių delegacija, anot jo, pribloškė Kremliaus derybininkus savo diplomatinėmis vingrybėmis. Jis taip pat pažymėjo, kad Kremlius į Gomelio sritį važiavo „nugalėti“, „tiesiog priimti Ukrainos kapituliaciją“, tačiau iš tiesų derybų eigą kontroliavo Ukraina.
Pavyzdžiui, Ukrainos delegacija atvirai ignoravo Rusijos derybininkų „taisyklę“ atiduoti telefonus ir kitas elektronines priemones, pareiškę, kad jų šalyje vyksta karas ir jiems būtina nuolat palaikyti ryšį. Rusai savo telefonus tvarkingai sukrovė ant baro stalelio.
Ukrainiečiai taip pat perėmė derybų „moderatoriaus“ vaidmenį, ne tik nustatę susitikimo laiką, bet ir pasiūlę oponentams iš pradžių išdėstyti savo reikalavimus, o vėliau pereiti prie jų aptarimo. Siūlymą neviešinti derybų turinio, o vėliau pateikti tik suderintus komentarus žiniasklaidai pateikė taip pat Ukrainos atstovai.
„RBC Ukraina“ kalbinto ukrainiečių derybininko teigimu, iš pradžių pasitikėjimo Rusijos atstovai nebuvo jokio, tačiau ilgainiui jiems pavyko užmegzti stabilų kontaktą – rusai nepažeidė informacijos iš derybų vietų neviešinimo susitarimo.
Rusijos reikalavimai – griauti S. Banderos paminklus ir mažinti kariuomenę
Šaltinis taip pat atskleidė, ką rusai turėjo omenyje, kalbėdami apie Ukrainos „denacifikaciją“ ir „demilitarizaciją“. Buvo kalbama apie „fakelų eitynių“ draugumus šalyje, S. Banderos ir kitų Ukrainos išsilaisvinimo judėjimo paminklų demontavimą, gatvių pavadinimų pervadinimą ir pan. Taip pat buvo reikalaujama sumažinti Ukrainos kariuomenės ir jos turimos ginkluotės kiekį, atitraukti karinę techniką iš jos nuolatinės dislokacijos vietų.
Patys rusai „veidrodiniu principu“ atitraukti savo kariuomenės ir technikos nenorėjo. Tokiu būdu, Ukraina būtų faktiškai savo valia atidavusi rytinių miestų kontrolę Rusijos pajėgoms, šioms net nesugebėjus į juos įžengti puolimo metu.
Derybos Turkijoje – Ukraina buvo sutikusi atsisakyti stojimo į NATO
Rusijos propaganda aktyviai skleidžia naratyvą, kad derybos Turkijoje „jau buvo faktiškai užbaigtos, tačiau Vakarai spaudė Ukrainą kariauti toliau“. Ukrainiečių derybininko teigimu, Ukraina iš tiesų buvo pasirengusi deryboms, tačiau Rusija – ne.
Pirmosios jokių vaisių neatnešusios derybos Turkijoje tarp šalių užsienio reikalų ministrų Dmytro Kulebos ir Sergejaus Lavrovo vyko kovo 10-ąją Antalijoje.
D. Kulba atvyko turėdamas įgaliojimus derėtis, turėjo nuolatinį ryšį su Ukrainos vadovybe, jeigu būtų reikėję pasitikslinti dėl tolimesnių veiksmų. Tuo metu S. Lavrovas atvyko neturėdamas jokių derybinių įgaliojimų, pareiškė, kad atvažiavo tik iš pagarbos R. T. Erdoganui. Ukrainos pasiūlytą konkretų humanitarinį koridorių Mariupolio gyventojams ir gynėjams jis atmetė.
Turkijai spaudžiant abi šalys, jau derybinių grupių pavidalu, sutiko susitikti dar sykį kovo 29-ąją Stambule. Tuometinės sąlygos, su kuriomis sutiko Ukrainos valdžia, gerokai skyrėsi nuo dabartinės V. Zelenskio „taikos formulės“. Pavyzdžiui, buvo numatytas ir šalies stojimo į NATO aljansą atsisakymas, mainais į „tarptautines saugumo garantijas“, Rusijos pajėgų atsitraukimą iki vasario 23-osios ribų. Krymo statusą buvo pasiūlymą aptarti per artimiausius 15 metų, o Ukraina įsipareigotų nebandyti susigrąžinti pusiasalio kariniu būdu.
Po susitikimo Stambule Rusija paprašė laiko, kad galėtų „susipažinti su Ukrainos siūlymais“, o Ukraina šį laiką turėjo išnaudoti ieškant Vakarų šalių „saugumo garantijų“.
Tačiau tuomet visas pasaulis sužinojo, ką Rusijos okupacinės pajėgos pridarė Bučoje. Derybos tapo iš esmės neįmanomomis – pasikeitė ir Ukrainos visuomenės požiūris į jas. Pasikeitė ir Vakarų požiūris – pradėta teikti daugiau karinės pagalbos, supratus su kuo ši šalis susidūrė.
„RBC Ukraina“ rašoma, kad po susitikimo Stambule derybinės grupės dar kelis sykius susisiekė nuotoliniu būdu, tačiau vis labiau darėsi aišku, kad jokios naudos tokie pokalbiai neatneš. „Ilgainiui Ukraina tiesiog nebekėlė ragelio“, – rašoma ukrainiečių portale.
