Iš Kalifornijos paleisti palydovai „Tintin-A“ ir „Tintin-B“ padėjo pagrindą „Starlink“ tinklui. Šio projekto metu Elonas Muskas yra pasiruošęs per artimiausius kelerius metus iškelti į orbitą daugiau palydovų, negu per visą žmonijos istoriją iki šiol, ir padengti internetu visą planetos teritoriją.
Šių naujienų fone itin keistai ir net juokingai skamba šios savaitės naujiena iš Rusijos – šios šalies prezidento patarėjas IT klausimais Germanas Klimenka pareiškė, jog Rusija yra pasirengusi būti atjungta nuo pasaulinio interneto tinklo. Sunku įžvelgti prasmę atsijungti nuo kabelių, kuomet pasaulyje nebus vietos, kurioje neveiks „kosminis“ internetas.
Kas tai bus?
Palyginimui – šiuo metu kosmose veikia 1740 įvairios paskirties aparatų. Dar 2600 yra atitarnavę savo laiką ir pavirto kosmoso šiukšlėmis. Tačiau „Starlink“ tinkle jau 2020-ųjų viduryje planuojama naudoti 11925 ryšio palydovus. Jie turėtų veikti kaip vieninga tolygiai Žemę padengianti sistema.
Didžiąją šių aparatų dalį – 7518 – išdėstys palyginti netoli nuo Žemės paviršiaus – 335 kilometrų aukštyje. Jie perdavinės ir gaus v-diapazono dažniais (nuo 40 iki 75 GHz). Signalas nuo vartotojo iki palydovo turės keliauti kaip įmanoma greičiau – 25-35 milisekundės, taip pat, turės būti palaikoma nuolatinė duomenų pardavimo sparta 1 Gb/s.
Likę 4407 palydovai veiks Ku- ir Ka-diapazonuose (iki 40 GHz) ir užtikrins beveik 100 Mb/s greitį. Jų skridimo orbita (ir dengimo zona) bus aukščiau – apie 1150 kilometrų.
Tokia išdėstymo architektūra užtikrins nenutrūkstamą signalo perdavimą ir priėmimą bet kokiomis sąlygomis. Jeigu kažkuris iš „apatinių“ palydovų bus pernelyg apkraunamas, jį palaikys „iš viršaus“. Jeigu ir to neužteks, tai į pagalbą ateis kaimyniniai aparatai. Inžinieriai specialiai numatė galimybę palydovams „bendradarbiauti“ ir nukreipti anteną į „jautriausius taškus“, pavyzdžiui, didmiesčius.
Tokio signalo priėmimui vartotojai turės nusipirkti specialius įrenginius. Šiuo metu yra teigiama, kad jie bus įprastos planšetės dydžio ir kainuos ne daugiau 300 dolerių. Beje, iki paties tinklo eksploatacijos pradžios, tiek imtuvo dydis, tiek ir kaina turėtų nukristi. Tuomet užteks prie tokio tinklo prijungti savo telefoną ar kompiuterį ir mėgautis milžiniško greičio internetu bet kuriame pasaulio taške.
Kaip tai padaryti?
Sukurti „Starlink“ – itin sudėtinga inžinerinė-techninė užduotis, kurios niekas anksčiau net nebandė iškelti. E. Muskas ir jo komanda, kaip visada, yra nusiteikę optimistiškai: Vašingtono valstijoje netgi yra įrengtas savų palydovų gamybos cechas. Fabrike bus kuriami ne tik pirmosios serijos palydovai, tačiau ir atsarginiai (vienas palydovas turėtų tarnauti apie 7 metus), ar naujesnės kartos įrenginiai.
„SpaceX“ jau turi JAV federalinės ryšių komisijos leidimą paleisti palydovus „viršutinėje“ linijoje, leidimas dėl „žemutinių“ palydovų dar yra svarstymo stadijoje. Visa „Starlink“ sistema veiks JAV teisinėje sistemoje – yra manoma, kad tai leis apriboti ją nuo bandymų užgniaužti žodžio laisvę ar „atjungti“ kam nors internetą dėl politinių motyvų.
Be asmeninių lėšų „SpaceX“ šios programos realizavimui panaudos investuotojų lėšas. „Google“ ir investicijų bendrovė „Fidelity“ jau paskyrė šiam projektui po milijardą dolerių.
Kol kas didžiausia problema, su kuria susiduria „SpaceX“ inžinieriai – kaip sugebėti į kosmosą nuskraidinti tokį kiekį palydovų. Svarstomos įvairios versijos, nuo dažnesnio dabartinių „Falcon9“ ir „Falcon Heavy“ skrydžių iki naujos, dar didesnės, raketos pristatymo, kuris numatytas 2020-ųjų pradžioje. BFR – „Big Falcon Rocket“ – bus dar didesnė raketa, į kurią turėtų lengvai tilpti apie šimtas „Starlink“ ryšio palydovų.
Kaip visa tai reikalinga „SpaceX“?
Elonas Muskas neslepia, kad pagrindinis globalaus didelės spartos interneto tinklo sukūrimo tikslas – pelnas, ir dar nemažas. „The Wall Street Journal“ skaičiavimais, jeigu iki 2025 metų abonentų skaičius pasieks 40 mln. žmonių, tai tais metais jie atneštų apie 30 mlrd. pajamų. Bendrovės veiklos pelnas gali viršyti ir 20 mlrd. dolerių.
„SpaceX“ kol kas nekomentuoja, kiek vartotojams kainuos pasijungti prie „Starlink“. Net nėra aišku, ar vartotojams reikės mokėti abonentinį mokestį. Tačiau, net jeigu ir taip, norinčių naudotis itin sparčiu belaidžiu internetu pasaulyje tikrai netrūks.
Vien pačiose JAV net 40 proc. gyventojų užmiesčiuose susiduria su plačiajuosčio interneto stygiumi. Tai jau yra dešimtys milijonų potencialių abonentų. Pasauliniu mastu galima kalbėti apie milijardus.
Be to, 2015-aisiais vidutinis interneto greitis pasaulyje buvo apie 6 Mb/s. E. Muskas siūlo didinti šią spartą kartais. Jeigu paslaugos kaina nebus tiesiogine prasme kosminė, tai už ją noriai mokės ir tie, kurie gyvena pakankamai geros infrastruktūros sąlygomis.
Ekspertai pažymi, kad paleidus patį „Starlink“ tinklą, jo eksploatacija neturėtų būti itin brangi, ir tai gali būti dar vienas tokio interneto tiekimo privalumas. Optinių kabelių pirkti ir jų tiesti privačiose valdose nereikia, sudėtingomis gamtos sąlygomis techninių sprendimų ieškoti – taip pat nereikia. Antžeminė infrastruktūra bus visiškai minimali.
E. Muskas net gi yra jau numatęs, kur investuos už šį interneto tinklą gautas lėšas – kurs ir vystys koloniją Marse.
Globalus perversmas žmonijai
„Starlink“ yra dar tik pačioje tinklo pradžioje, tačiau jau dabar yra aišku, kad globali, didelės spartos, niekaip neapribota interneto prieigos sistema gali realiai pakeisti žmonių gyvenimus visame pasaulyje.
Net pačių atokiausių Žemės taškų gyventojai turės galimybę be apribojimų žiūrėti filmus ir televiziją, skaityti naujienas, apsipirkti ar paprasčiausiai jausti bendrą planetos informacinį pulsą.
Galime stebėti ir telekomunikacijų tinklų griūtį. Visuotinis gigabitinis ryšys suduos stiprų smūgį bet kokiam „5G“ ryšiui, kad ir koks jis spartus tuo metu bebūtų, interneto ryšio tiekėjams ir panašioms bendrovėms, užsiimančioms šia veikla. Laisva prieiga prie interneto taps universalia teise, kurią bus labai nepaprasta apriboti.
Tai turėti ne tik ekonominių, tačiau ir politinių pasekmių. Globali prieiga prie interneto, apsaugoto Pirmąja JAV konstitucijos pataisa, pavers faktiškai neįmanomu įvairaus pobūdžio cenzūros ir „suverenių tinklų“ egzistavimą. „Starlink“ negalima atjungti, fiziškai nukirtus kokį kabelį – jo paprasčiausiai nebus.
Pats E. Muskas pareiškė, kad vienintelis būdas sutrukdyti signalo tiekimą kokioje nors teritorijoje – numušti palydovą, ir pažymėjo, kad „Kinija galėtų tai padaryti“. Techniškai – taip, įmanoma. Kinai tokį eksperimentą atliko dar 2007 metais. Tiesa, rezultatai buvo katastrofiški – sunaikintas palydovas subyrėjo į tūkstančius dalių, kurios dabar nuolat grasina visiems kitiems kosminiams aparatams. Jeigu būtų sunaikinti dešimtys palydovų, kelias į kosmosą būtų uždarytas visiems.
Aišku, valdžia galėtų bandyti drausti piliečiams įsigyti „Starlink“ imtuvą, tačiau praėjus kažkiek laiko tai būtų panašu į draudimą naudotis mobiliaisiais telefonais. O ir patys įrenginiai nebus tokio dydžio, kad jų nebūtų įmanoma paslėpti.
Remiantis šia vizija, interneto cenzūrai ateina sunkūs laikai. Sunku įsivaizduoti žmogų, kuris naudotųsi lėtu antžeminiu ryšiu, visiškai priklausomu nuo vietinės valdžios įgeidžių, jeigu alternatyva bus itin spartus ir laisvas internetas.
Režimams teks arba keistis, arba sugalvoti kažkokią naują savo gyventojų priespaudos būdą. Tuo labiau, kad „Starlink“ – nėra vienintelė tokio pobūdžio sistema. Europos bendrovė „OneWeb“ taip pat paskelbė apie ketinimus įkurti nuosavą tūkstančių palydovų tinklą, leisiantį naudotis spartaus ir bevielio interneto privalumais.
Šiuo metu šios sistemos kūrėjus stabdo tik didelė kosminių skrydžių kaina. Šiuo metu projekto kūrėjai laukia sėkmingų daugkartinės raketos „New Glenn“ bandymų. Ši raketa turėtų tapti ne tik pagrindine „OneWeb“ palydovų transporto priemone, tačiau ir pagrindine „Falcon Heavy“ konkurente kosminių skrydžių sferoje.
