Rusijos invazija šalyje, vadinamoje „Europos duonos pintine” parodė, kiek ES pasikliauna Rusijos trąšomis ir Ukrainos kukurūzais, kad išmaitintų savo gyvulių ūkius bei išlaikytų savo mėsos ir pieno produktų eksportą.
Kol karas Ukrainoje neša blogas žinias Europos ūkininkams, kurie net ir prieš Rusijos invaziją susidūrė su didėjančiomis gamybos kainomis, susijusiomis su energijos brangimu, krizė įkvėpė naujos gyvybės Prancūzijos ilgalaikiam „maisto nepriklausomybės” siekiui. Tiesa, toks naujas siekis gali paveikti didžias ES ambicijas ūkio sektoriui. Tai yra, jeigu politikai nesutiks su augančiais ūkio lobistų grupių raginimais neužtiesti žemdirbiams naujos žalios juostos, ypač dabar, kai jų prašoma užauginti daugiau maisto Ukrainos eksporto trūkumui kompensuoti.
Vis labiau poliarizuota diskusija apie maisto politikos grupes yra aiškiai matoma atsvara naftos ir dujų sektoriams, kuriuose Vladimiro Putino invazija suformavo neregėtą vienybę būtinybės kuo greičiau įgyvendinti ES žaliuosius tikslus, kaip tinkamiausio būdo atsiriboti nuo priklausomumo nuo Rusijos atžvilgiu.
Tačiau Prancūzija, dabartinė ES tarybai pirmininkaujanti šalis, naudojasi krize Ukrainoje, siekdama išpildyti savo strateginius žemės ūkio tikslus – idėją, kad ES turėtų būti mažiau priklausoma nuo baltymų turinčio gyvulių pašaro, tokio kaip sojos pupelės ar kukurūzai, auginami už bloko ribų.
„Mes nebegalime pasikliauti kitais, kad mus išmaitintų”, – sakė Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, kalbėdamas apie karą Ukrainoje, stumdamas maisto nepriklausomumo siekį link platesnės perspektyvos, siekiant didesnės ES „strateginės autonomijos tarptautinės prekybos ir gynybos atžvilgiu.
Prancūzija ilgai ragino Europą siekti didesnės žemės ūkio produkcijos nepriklausomybės, nors dažniausiai ji skiria daugiausia dėmesio ES baltyminių augalų produkcijos augimui tam, kad reikėtų mažiau priklausyti nuo importuojamų sojų pupelių iš Amerikų. Ukrainos krizei užtemdžius pastangas stabdyti importuojamą miškų naikinimą iš Amazonės miškų, žalias atspalvis greitai nyksta nuo maisto suvereniteto siekio.
Briuselyje ES tarnybai pirmininkaujanti Prancūzija surengė neeilinį žemės ūkio ministrų susirinkimą krizei įvertinti bei Paryžiaus siekiui pagreitinti Europos maisto suverenitetą įgyvendinti. „Beveik visos narės savo pareiškimuose nurodė maisto suverenitetą kaip aspektą, kurį verta įtvirtinti kaip vieną iš mūsų politinių prioritetų”, – teigė susirinkimui pirmininkavęs Prancūzijos žemės ūkio ministras Julienas Denormandie.
Nors karas nekelia rimtos grėsmės maisto produktų tiekimui ES piliečiams, žemės ūkių gyvūnai gali išalkti, jeigu ES prekybininkai neras alternatyvių pasaulinių baltymais praturtintų grūdų ir aliejinių augalų šaltinių, kurie yra reikalingi gyvūnų maitinimui – nuo kiaulių iki paukščių.
Ukraina – didžiulis grūdų tiekėjas
Ukraina ES tiekia 57 proc. kukurūzų importo, 42 proc. rapsų ir 47 proc. saulėgrąžų, kurie visi yra sudedami į gyvūnų pašarą, kad šie būtų riebesni. Tačiau Juodosios jūros uostai Ukrainoje uždaryti ir prekybos dėl karo nėra.
„Ukraina tapo svarbia ES tiekėja: pagrindinis kukurūzų, rapsų, saulėgrąžų šaltinis ir kiek mažesnis kviečių šaltinis”, – rašoma Prancūzijos tarybos, pirmininkaujančios taryboje, paruoštame dokumente, kurį pavyko gauti politico.eu. Sudėtingiau yra tai, kad 30 proc. trąšų, naudojamų gyvulių pašarui, ES importuoja iš Rusijos, kaip rašoma dokumente.
Pasak gyvūnų pašarų gamintojų pramonės asociacijos FEFAC generalinio sekretoriaus Alexanderio Döringo, dauguma šalių turi sukaupę pašaro tik 6 savaitėms. Pasak jo, Viduržemio šalys, pvz., Portugalija ir Italija yra ypač pažeidžiami „karštieji taškai”, nes jie dažniausiai pasikliauna grūdų siuntomis per Ukrainos Juodosios jūros uostus. Dabar prekybininkai turi pradėti dairytis į Amerikas dėl gyvulių pašaro.
Kalba eina ne vien tik apie maistą gyvuliams. Krizė atskleidė, kaip stipriai Europos mėsos ir pieno produktų eksportas priklauso nuo įvairiausių pirminių žemės ūkio medžiagų iš tolimiausių pasaulio kampelių.
ES dominavimas maisto eksporte yra sustiprintas didžiulio Baltarusijos kalio karbonato – trąšų, išgaunamų naudojant Rusijos gamtines dujas ir Kinijos pašarų priedus, o žiūrint iš kitos pusės, ES eksportas Rusijai yra pelningi produktai, tokie kaip vynai ir šokoladas bei didelis kiekis paukštienos Ukrainai.
Ne visos šalys patenkintos Prancūzijos bandymu užverti vartus. „Buvo daug valstybių narių (praeitos savaitės neeiliniame žemės ūkio ministrų susirinkime), kurios aiškino, kad tai reikia daryti kartu kaip ES, bet taip pat apsvarstyti galimybę įtraukti savo prekybos partnerius”, – sakė vienas ES diplomatas.
Daugėja pasiūlymų
Nerimas dėl trąšų ir pašaro skatina ES permąstyti savo ambicingus žemės ūkio sektoriaus tvartumo planus pagal žaliąjį kursą, kuriais siekiama atbaidyti ūkininkus nuo sintetinių cheminių medžiagų, tokių kaip trąšos ir pesticidai.
ES ūkio ministrai nusprendė padaryti „viską, kad nuo šiol būtų išlaisvintas žemės ūkio produkcijos potencialas”, kaip praeitą savaitę sakė Prancūzijos žemės ūkio ministras Julienas Denormandie. Jo komentarus palaikė galingas žemės ūkio lobistas „ Copa & Cogeca”, kurios prancūzė narė FNSEA yra politiškai artima Denormandie ir siūlo ES pastatyti „maisto skydą” tam, kad apsaugotų ūkininkus.
ES žemės ūkio komisaras Januszas Wojciechowskis aplinkosaugininkams pradėjo skambinti pavojaus varpais tada, kai pasiūlė komisijai, atsižvelgiant į Ukrainos krizę, sulėtinti savo „nuo lauko iki šakutės” (Farm to Fork, sutrumpintai – F2F) ir biologinės įvairovės strategijas – svarbiausias jo sektorių veikiančias žaliojo kurso dalis.
„Jeigu maisto sauga yra pavojuje, mums reikia dar kartą pažvelgti į tikslus ir galimai juos pataisyti”, – aiškino Wojciechowski. Šiuose tiksluose yra 25 proc. dirbamos žemės pagal ekologinę praktiką pasiekimas, 10 proc. dirbamos žemės atidėjimas biologinei įvairovei ir žalingo trąšų pereikvojimo poveikio aplinkai sumažinimą.
Nors Wojciechowskis pažadėjo „nenustumti šių strategijų į šalį”, – jo komentarai pasėjo baimę, kad ES žalios ambicijos gali nejudėti pirmyn, ypač per Prancūzijos maisto suvereniteto siekį. Ekonomiškai spaudžiami ūkininkai jau dabar bijo, kad F2F modelis sumažins jų maisto produktų derlių.
Komisija svarsto galimybę pristabdyti taisykles, įpareigojančias ūkininkus šiemet dėl biologinės įvairovės dalį savo dirbamos žemės palikti nedirbamą. Tokiu atveju ta žemė būtų skirta auginti gyvulių pašarui siekiant padengti dėl importo iš Ukrainos sutrikimo atsiradusias spragas.
Europos liaudies partija, didžiausia Europos Parlamento partija, paragino komisiją „neteikti kitų teisės aktų pasiūlymų, turinčių neigiamą poveikį Europos aprūpinimui maistu“. Atstovas spaudai patvirtino, kad tai susiję ir su F2F strategija, konkrečiai su pasiūlymu dėl pesticidų naudojimo mažinimo, kurio buvo tikėtasi kovo 23 dieną.
Parlamento žemės ūkio komiteto vadovas, Vokietijos EPP įstatymų leidėjas Norbertas Linsas paprašė komisijos leisti ūkininkams purkšti pesticidus ant 5 proc. savo ūkių, kurie dėl biologinės įvairovės turi būti pašalinti iš gamybos. To reikia tam, kad būtų galima „išvengti baltymų stygiaus rizikos”, – rašė EP narys laiške, matytame politico.eu, parašytame kovo 9 dieną.
Galingi žaliojo kurso šalininkai atsikirto, ypač Vokietijos žemės ūkio ministras Cemas Özdemiras, „žaliasis”, kuris perspėjo, kad būtų „neteisinga” daryti išvadą, jog krizė reiškia ES žaliosios politikos tikslų atšaukimą.
ES žaliojo kurso vadovas Fransas Timmermansas pirmadienį Europos Parlamente sakė: „Prašau, netikėkite iliuzija, kad padėtumėte maisto produkcijai, paversdami ją mažiau tvaria”.
F2F yra „atsakymo, ne problemos dalis”, aiškino Timmermansas, nes jis siekia sumažinti ES sintetinių trąšų poreikį, taip pat ir priklausomybę nuo šių trąšų importo iš Rusijos ir Baltarusijos.
Ar dabar metas tvirčiau laikytis žaliojo kurso tikslų?
„Galbūt kai kurie žaliojo kurso aspektai gali būti per greitai transformuojami arba kai kuriais atvejais gali nuvesti į produktyvumo sumažėjimą, kurio Europa ir, greičiausiai, visas pasaulis negali sau leisti, ypač dabar”, – teigė Davidas Laborde, vyresnysis mokslininkas Vašingtono tarptautinio maisto tyrimų institute.
Vis dėlto kai kurie mano, kad dabar atėjo laikas pasinaudoti ES į gyvulius orientuoto maisto modelio pakeitimu. „Išeitis yra ne laikytis dabartinio žemės ūkio modelio, o padėti mūsų ūkininkams pereiti prie ekologinio ūkininkavimo ir tvarių žemės ūkio metodų“, – politico.eu rašė Austrijos žaliųjų parlamentaras Thomas Waitzas, apibūdindamas bandymus susilpninti žaliąjį susitarimą kaip „pasipiktinimą“.
Jeroenas Candelis, Vageningeno universiteto maisto ir žemės ūkio politikos docentas sakė: „Mes žinome, kad saugumo ir ekonominio nerimo laikais aplinkosaugos tikslai dažnai dingsta iš politinių darbotvarkių. Įvairios interesų grupės ir politiniai veikėjai, kurie nuo pat pradžių prieštaravo F2F, protingai naudojasi šiomis baimėmis.
„Mano manymu, tikrosios baimės yra ne kiek dėl maisto apsaugos, kiek dėl neramumų įvairiuose gyvulininkystės sektoriuose, ypač kiaulininkystės pramonėje”, – sakė jis.
Komisija pasakė diplomatams, kad yra pasirengusi koreguoti konkurencijos taisykles tam, kad padėtų kiaulių augintojams po kelis mėnesius trukusio spaudimo iš ūkio ministrų dėl žemų kiaulienos kainų. Tokiu metu, kai atsiranda tikra baimė dėl karo Ukrainoje, sukeliančio maisto stygių nuo grūdų importo priklausančiose Šiaurės Afrikos valstybėse, atsiranda tokių, kurie nori atmesti argumentą, jog ES maisto sistema maitina pasaulį, teigdami, kad ES užsieniui daugiausiai parduoda didelės vertės mėsos ir pieno produktus bei vynus.
„Nepanašu, kad prosciutto di Parma yra svarbus Lagoso lūšnynuose“, – sakė Birdlife ES politikos vadovas Arielis Brunneris.
