Motyvuotas, tiesmukas, netgi linkęs į netaktą, jis buvo tas asmuo, į kurį karalienė Elizabeth II rėmėsi visų pirma.
„Jis ir tas, kuris nėra labai lengvai dalijantis komplimentus, bet jis taip pat buvo mano pagrindinė stiprybė ir užuovėja per visus šiuos metus“, – cituojama karalienės 2002-ųjų citata jos pačios auksinio jubiliejaus (50 metų soste) šventės metu.
„Jis nėra žmogus, kuris lengvai nesijaučia komplimentais, bet paprastai jis buvo mano pagrindinė stiprybė ir likimas visus šiuos metus“, – sakė ji, atšventusi savo auksinį jubiliejų 2002 m.
Karalienė pripažino, kad ji yra skolinga jam daugiau negu jis kada nors galėtų gauti ar „mes galėtume įsivaizduoti“.
Tragiška princo šeimos istorija
1921 m. birželio 10 d. Korfu saloje Graikijos princui Andrew ir princesei Alice Battenbergietei gimęs princas Philipas buvo vos 18 mėnesių, kai jo šeima iš pradžių pabėgo į Prancūziją, o paskui į Didžiąją Britaniją.
Kai princui buvo devyneri, jo motina, kurią ištiko nervinis priepuolis, buvo, prieš jos pačios valią, nuvežta į psichiatrijos kliniką.
Jos vaikai, įskaitant Philipą, tą dieną buvo išvežti ir tą vakarą grįžę motinos jau nerado. Jo tėvas persikėlė į Prancūzijos pietus, o vyresniajam Alice broliui su žmona teko auginti jauną berniuką. Taip Philipas faktiškai tapo našlaičiu.
16-metis Philipas turėjo išgyventi dar vieną tragediją – jo nėščia sesuo žuvo lėktuvo katastrofos metu. Šiurpią naujieną jam pranešė privačios mokyklos direktorius, tiesiog pamokų metu. Tuometinis Gordonstouno vadovas prisiminė, kad „savo sielvartą jis išgyveno kaip tikras vyras“, rašoma „Yahoo“.
Baigęs mokslus jis įstojo į Karališkąjį karo laivyno koledžą Dartmute. Būtent tuomet jis pirmą sykį susižavėjo princese Elizabeth, kuri buvo jo tolima giminaitė.
Pirmasis jų rimtesnis susitikimas buvo suorganizuotas dėdės Lordo Louiso Mountbatteno, kuris paskyrė tuomet 18-metį Philipą palydėti 13-metę Elizabeth jos vizito su tėvais koledže metu.
Veržlus graikų princas sužavėjo princesę Elizabeth ir jos seserį Margaret kriketo žaidimo metu ir po to, kai vaišino jas imbieriniais sausainiais bei limonadu.
Užgimė draugystė, o viena iš princesės Elizabeth tarnaičių prisiminė, kad Philipo juodas sportinis automobilis dažnai įriaumodavo į rūmų kiemą, kad „skubant pasimatyti su Lilibet“. Šaltinių teigimu, Elizabeth tiems susitikimams ruošdavosi, o šalia savo lovos turėjo pasidėjusi Philipo nuotrauką.
Antrojo pasaulinio karo metu Philipas dalyvavo karinio laivyno rengiamose operacijose. Jis yra apdovanotas medaliu už drąsą, o per vieno iš mūšių metu jo greita reakcija išgelbėjo daugelio laive „Valiant“ buvusių vyrų gyvybes.
Paaukojo karjerą vardan žmonos sosto
1947-aisiais Philipas tapo Didžiosios Britanijos pavaldiniu ir atsisakė savo teisių į Graikijos ir Danijos sostus. Nors didelė dalis karališkųjų sluoksnių pripažino Philipą „gana nerafinuotu“ ir turėjo abejonių dėl jungtuvių, jaunoji princesė buvo nepalaužiama ir buvo paskelbta apie jų sužadėtuves.
Jaunieji susituokė 1947-ųjų lapkritį Vestminsterijo abatijoje ir praleido savo santuokos pradžią Maltoje, kur Philipas, dabar jau tapęs Edinburgo kunigaikščiu, turėjo dirbti kelerius metus. Čia ką tik iškepta pora galėjo leisti romantiškus vakarus susikabinę už rankų kino teatro paskutinėse eilėse ir šokdami pagal viešbučio džiazo muzikantų atliekamą muziką.
Philipas sėkmingai kopė karjeros laiptais kariniame laivyne, pasiekęs vado pavaduotojo (pirmojo leitenanto) laipsnį „HMS Whelp“ (R37) laive. Tačiau jo likimas apsivertė aukštyn kojomis 1952-ųjų vasario 6-ąją, kuomet Elizabeth tapo Didžiosios Britanijos karaliene. Beje, laivas, kuriame jis tarnavo, vos po kelių mėnesių buvo parduotas Pietų Afrikos Respublikai.
Po karalienės karūnacijos 1953-aisiais, jis atsidavė oficialiai konsorto (nors jam ir nebuvo suteiktas oficialus princo konsorto titulas, tačiau jis buvo vadinamas Jungtinės Karalystės princu) veiklai ir paskyrė savo gyvenimą žmonos palaikymui. Jo pirmasis sekretorius Michaelas Parkeris, kurį jis pažinojo dar iš tarnavimo laivyne laikų, pareiškė: „Pirmąją dieną, kai jis man pasiūlė šį darbą, jis pasakė, kad jo darbas, pirmasis, antrasis ir paskutinis yra niekada jos nenuvilti“.
Philipas nuo pat pradžių perėmė karališkųjų valdų kontrolę. „Kai karalienė buvo prisaikdinta, mes tarėmės, kas ką darys, – prisiminė jis. – Maniau, kad jei galėčiau ją atleisti nuo valdų priežiūros, tai sutaupytų daug laiko“.
Buvo sakoma, kad jis žino kiekvieną Sandringhamo centimetrą ir visą jo personalą. Pasižymėjo inovatyvumu ir domėjimusi naujomis idėjomis. Vienas pirmųjų šalyje panaudojo saulės baterijas.
Vienas iš įspūdingiausių jo laimėjimų visuomeninėje veikloje – įsteigta jo vardo apdovanojimo sistema, padėjusi daugiau nei 6 milijonams jaunų žmonių 125 valstybėse. Princas buvo daugiau nei 800 organizacijų globėju, ypatingą dėmesį skirdamas mokslo ir technologijų tyrimams, sporto veiklos skatinimui.
Svarbiausia užduotis – palaikyti savo karalienę
Tačiau svarbiausias jo vaidmuo visuomet buvo „palaikantis vyras“. Vienas iš karalienės asmeninių sekretorių sykį paminėjo: „Princas Philipas yra vienintelis žmogus pasaulyje, kuris karalienę vertina kaip tiesiog kitą žmogišką būtybę. Tai gali būti keista suprasti, tačiau aš manau, kad ji tai vertina“.
Karalienė 2017-ųjų kalėdinio kreipimosi į tautą metu pagyrė jo „unikalų humoro jausmą“. Yra pasakojama, kad sykį jis nusivijo ją traukinio koridoriumi juokais susidėjęs sau netikrus dantis 1951-ųjų kelionės po Kanadą metu. Norėdamas, kad ji kažkiek nusiramintų karūnacijos metu jis karalienės juokais paklausė: „Iš kur gavai tą skybėlę?“
Dažniausiai jis ją vadino pravarde „Lilibet“, tačiau kartais galėjo švelniai pašaukti „sasyska“ (angl. sausage), o gėles dovanodavo kiekvieną savaitę. Jų uošvė, Vesekso grafienė kartą apie juos pasakė: „Jie vienas kitą prajuokina – o tai, žinote, jau pusė mūšio, ar ne?“
Nepaisant to, karalienė yra valstybės galva, Philipas buvo karališkosios šeimos galva. Sunkiausiais princesės Dianos santuokos momentais jis jai rašė širdingus laiškus, švelniai pasirašydamas juos „mylinčiu pa“.
Laidotuvių 1997-aisiais metu jis aiškiai jautė savo mylimų anūkų širdgėlą ir pasisiūlė juos lydėti paskui katafalką. „Aš eisiu, jeigu ir jūs eisit“, pareiškė jis jiems.
„Metų konsortas“
Aplinkinių teigimu, Philipas buvo tuo žmogumi, kuris sugeba užmegzti pokalbį „iš nieko“. Dažnai šia savo savybe gelbėjo ir karalienę, kuri kartais sutrikdavo išvydusi kambarį pilną nepažįstamų žmonių. Menininkas Michaelis Noakesas prisiminė, kad Philipas galėjo prajuokinti žmones per 15 sekundžių.
2011-aisiais sulaukęs 90 metų jis reikalavo nekelti kažkokių iškilmių, tačiau karalienė suteikė jam naują titulą – Lordo Vyriausiojo Admirolo, Karališkojo laivyno garbės vado. Tais pačiais metais jis žiniasklaidai pajuokavo, kad pageidautų būti pavadintas „metų konsortu“. Tuo metu princų konsortų pasaulio monarchijose buvo visi du. Be princo Philipo savo žmonai Margrethe II atlikti karalystės priežiūros darbus padėjo ir princas Henrikas.
2017-ųjų rugpjūtį, būdamas 96-erių jis sudalyvavo savo 22 tūkst. 219 užsiėmime, o tuomet pasitraukė iš viešo gyvenimo. Per savo princo konsorto karjerą jis pasakė 5 tūkst. 496 kalbas, parašė 14 knygų, sudalyvavo 637 užsienio vizituose.
Tuomet jis pasitraukė į Sandringhamą poilsio ir ten piešė bei atsakinėjo į laiškus. Vyras grįžo į Vindzorų pilį 2020-aisiais tam, kad galėtų būti kartu su savo „mylimąja Lilibet“ pandemijos metu.
Buvo rengiami jo 100-ojo gimtadienio planai. Jis tikėjosi, kad tai pavyks įgyvendinti ramiai ir be rūpesčių.
