Per nepilną parą nuo birželio 23-osios vakaro „Wagner“ smogikai, faktiškai nesutikdami pasipriešinimo, užėmė Rostovą ir nužygiavo apie 800 kilometrų link Maskvos. „Vagnerovcai“ pakeliui numušė 6 rusų kariuomenės sraigtasparnius, užmušė daugiau nei 20 Rusijos kariuomenės oro pajėgų karių, įskaitant pilotus. Civilių aukų pavyko išvengti, tačiau Rusijos kariuomenei apšaudžius savo pačių tiltą per Okos upę buvo sužeista netoliese buvusi trijų asmenų šeima.
Nuo pat šeštadienio vakaro, kuomet J. Prigožinas išplatino savo paskutinį viešą pranešimą apie „Teisingumo maršo“ į Maskvą pabaigą, „Wagner“ vadas dingo kaip į vandenį, kur jis dabar yra, niekas nežino. Jo atstovai tikina, kad šiuo metu „jis perduoda visiems linkėjimų ir atsakys į klausimus tada, kai turės normalų ryšį“. Tą patį vakarą Kremliaus atstovas D. Peskovas pareiškė, kad J. Prigožinas „išvažiuos į Baltarusiją“.
Jau išvažiuojant automobiliu iš Rostovo, iš kurio žmonės jį išlydėjo ovacijomis, J. Prigožinas pakomentavo netoliese buvusio užsienio žurnalisto klausimą, kaip jis vertina šeštadienio įvykius Rusijoje: „Normalus šiandien rezultatas. Visus išjudinom“.
Susitarimas dėl J. Prigožino išvykimo reiškia patekimą į dar represyvesnę šalį
Rusijos privačios samdinių grupės bosas Jevgenijus Prigožinas buvo pagarsėjęs nežabotais ir užgauliais pasisakymais prieš valdžią dar prieš šeštadienį surengtą bandymą sukilti. Po susitarimo dėl jo išvykimo į Baltarusiją, jis atsiduria šalyje, kurioje toks elgesys yra dar mažiau priimtinas nei jo tėvynėje.
J. Prigožinas sekmadienį išliko neįprastai tylus, kai jo privačios „Wagner“ karių pajėgos pasitraukė iš Rusijos miestų po Kremliaus pranešimo, kad jis sutiko išvykti į Baltarusiją. Lieka neaišku, ar jis iš tikrųjų ten yra.
Ką J. Prigožinas ras Baltarusijoje?
Pranešama, kad Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka derėjosi su J. Prigožinu dėl paliaubų, o Kremliaus atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas šeštadienį pareiškė, kad A. Lukašenka „jau seniai, mažiausiai 20 metų, pažįsta poną Prigožiną“.
Tačiau J. Prigožino drąsus būdas prieštarauja A. Lukašenkos griežtoms represijoms prieš nepritarimą valdžiai ir nepriklausomą žiniasklaidą.
Nuo 1994 metų valdžioje esantis lyderis, kuris dažnai vadinamas paskutiniu Europos diktatoriumi, žiauriai numalšino 2020 metų protestus prieš jo valdymą. Šimtai žmonių, tarp jų ir Nobelio taikos premijos laureatas Alesis Bialiackis, buvo nuteisti ilgomis laisvės atėmimo bausmėmis.
Vadovaujant A. Lukašenkai, Baltarusija tapo beveik neatsiejama nuo kaimyninės Rusijos ir sutiko suformuoti vis dar kuriamą vadinamąją sąjunginę valstybę. Nors nėra žinoma, kad Baltarusijos kariuomenė būtų dalyvavusi Rusijos kare prieš Ukrainą, šalis leidžia Rusijai joje dislokuoti Ukrainoje kovojančius karius ir šiais metais sudarė susitarimą dėl Rusijos taktinių branduolinių ginklų dislokavimo. A. Lukašenka yra tvirtas Rusijos prezidento Vladimiro Putino sąjungininkas.
J. Prigožino pozicija Kremliaus vadovo atžvilgiu yra miglotesnė. Net kai šeštadienį jo kovotojai sparčiai judėjo Maskvos link, J. Prigožinas tiesiogiai nekritikavo V. Putino, o teigė, kad jo tikslas – išstumti Rusijos gynybos instituciją, kurią jis smerkė kaip korumpuotą ir nekompetentingą, skųsdamasis, kad ji kenkia jo pajėgoms, kovojančioms Ukrainoje.
Kas laukia J. Prigožino?
„Kol kas neaišku, ką Lukašenka ketina daryti su Prigožinu. Manau, kad jie patys neturi supratimo“, – sakė užsienyje gyvenanti Baltarusijos opozicijos lyderė Sviatlana Cichanouskaja naujienų agentūrai AP.
„Lukašenka vėl pavertė Baltarusiją svetimų žaidimų ir karų įkaite. Jis jokiu būdu nėra taikdarys“, – teigė ji.
„Prigožino išvykimas į Baltarusiją nereiškia, kad Prigožinas ten liks. Baltarusijoje jam nėra ką veikti – atvažiuoti, iškvėpti, pasinaudoti koridoriumi ir važiuoti toliau“, – sakė Arciomas Šraibmanas, baltarusių analitikas, šiuo metu gyvenantis Lenkijoje.
Kas laukia „Wagner“?
Susitarimas su Baltarusija reiškia, kad J. Prigožinas nebevaldys „Wagner“, tačiau neaišku, ar kuris nors iš jo kovotojų paseks paskui jį į Baltarusiją iš lojalumo jausmo ar dėl siaubo, kad bus įtrauktas į Rusijos kariuomenę kaip kontraktinis karys.
„Šie kariai potencialiai galėtų pasirašyti individualias sutartis su Gynybos ministerija, demobilizuotis Rusijoje... [arba] keliauti į Baltarusiją“, – savo ataskaitoje apie nepavykusį sukilimą teigė amerikiečių analitinis centras „Institute for the Study of War“ (ISW).
Jei jie būtų Baltarusijoje, kiltų abejonių, ar jie galėtų gauti prieigą prie Rusijos kovinių branduolinių ginklų. Rusijos saugumo tarybos vadovo pavaduotojas Dmitrijus Medvedevas nerimavo, kad šeštadienį kilus sukilimui jie gali perimti Rusijos ginklų kontrolę.
D. Medvedevas perspėjo, kad „pasaulis atsidurs ant susinaikinimo slenksčio“, jei „Wagner“ nariai įgis branduolinių ginklų.
