Jų bendras pareiškimas buvo paskelbtas po Seule įvykusio susitikimo, kuriame dalyvavo JAV gynybos sekretorius Lloydas Austinas, Pietų Korėjos gynybos ministras Shin Won-sikas, ir pareigūnai iš 16 kitų šalių, priklausančių JAV vadovaujamai Jungtinių Tautų vadavietei, kuri per 1950–1953 metais vykusį Korėjos karą siuntė kovines arba medicinines pajėgas Pietų Korėjai paremti.
Susitikimas įvyko kitą dieną po to, kai L. Austinas ir Shin Won-sikas surengė metines gynybos derybas, per kurias sąjungininkai atnaujino dvišalį saugumo susitarimą. Juo siekiama veiksmingiau atremti kylančias Šiaurės Korėjos branduolines ir raketų grėsmes.
Bendrame pareiškime gynybos ministrai ir kiti JT vadavietės valstybių narių atstovai griežtai pasmerkė Šiaurės Korėjos branduolinę ir balistinių raketų programas, pavadindami jas neteisėtomis ir pažeidžiančiomis kelias JT Saugumo Tarybos rezoliucijas, ir paragino Pchenjaną grįžti prie diplomatijos, kuria siekiama sušvelninti branduolinę priešpriešą.
JT vadavietės valstybės narės taip pat pareiškė, kad „jos bus vieningos dėl bet kokio karo veiksmų atnaujinimo ar ginkluoto užpuolimo Korėjos pusiasalyje, keliančio grėsmę Jungtinių Tautų principams ir [Pietų Korėjos] saugumui“.
Per susitikimą pasakytoje kalboje Shin Won-sikas teigė, kad Šiaurės Korėja sulauks „griežto tarptautinės bendruomenės, kurios pagrindą sudaro JT vadavietė, atsako“, jei dar kartą bandys įsiveržti į Pietų Korėją. Jis taip pat netiesiogiai perspėjo dėl Pchenjano stiprėjančių ryšių su Rusija ir Kinija, Šiaurės Korėjos lyderiui Kim Jong Unui (Kim Čen Unui) bandant išsivaduoti iš diplomatinės izoliacijos ir įtraukti Pchenjaną į vieningą frontą prieš Vašingtoną.
„Jei Korėjos karo metu Šiaurės Korėją rėmusios šalys pasiūlys tai padaryti dar kartą, jos taip pat sulauks tokios pat bausmės kaip ir Šiaurės Korėja“, – sakė Shin Won-sikas.
Korėjos karas prasidėjo 1950 metų birželį Šiaurės Korėjai užpuolus Pietų Korėją. Šiaurės Korėją rėmė Kinijos pajėgos, kurioms talkino tuometinės Sovietų Sąjungos oro pajėgos.
Pietų Korėja, JAV ir JT vadovaujami įvairių šalių kariai kovojo, kad atremtų invaziją, kol 1953 metų paliaubomis kovos buvo nutrauktos ir Korėjos pusiasalyje techniškai liko karo padėtis. Nuo to laiko JT vadavietė liko Pietų Korėjoje, kad užtikrintų ir palaikytų paliaubas.
Prieš antradienio susitikimą Šiaurės Korėjos užsienio reikalų ministerija pasmerkė šį renginį kaip atspindintį „pavojingą planą įžiebti naują agresijos karą“. Šiaurės Korėjos valstybinė žiniasklaida taip pat kritikavo praėjusią savaitę į Seulą atvykusių L. Austino ir JAV valstybės sekretoriaus Antony Blinkeno (Entonio Blinkeno) vizitus, vadindama juos karo kurstytojais, atnešančiais į Aziją „naują karo debesį“.
Pastaraisiais mėnesiais nesantaika tarp Korėjų padidėjo po to, kai Kim Jong Unas suintensyvino ginklų demonstravimą, įskaitant bandymus, kuriuos jis apibūdino kaip imituojamas branduolines atakas prieš Pietų Korėją, taip pat leido savo kariuomenei rengti prevencinius branduolinius smūgius prieš priešus, jei ji mano, kad Pchenjano aukščiausiajai vadovybei kyla grėsmė.
Pietų Korėja į tai reagavo išplėsdama bendras karines pratybas su JAV ir trišalį bendradarbiavimą saugumo srityje su Japonija. Seulas taip pat siekė iš Vašingtono gauti tvirtesnes viešas garantijas, kad Šiaurės Korėjos branduolinės atakos atveju JAV greitai ir ryžtingai panaudotų savo ginklus, kad apsaugotų Pietų Korėją.
