1991 m. gruodžio 8 d. Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas, Ukrainos prezidentas Leonidas Kravčukas ir neoficialus Baltarusijos valstybės vadovas Stanislovas Šuškevičius susitiko Baltarusijos valstybinėje vasaros rezidencijoje netoli Viskulių, Belovežo girioje Baltarusijoje.
Vos keliais mėnesiais anksčiau buvusios Sovietų Sąjungos valstybės – Estija, Latvija ir Lietuva paskelbė nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos. Koks Sovietų Sąjungos laukia likimas, buvo aišku nuo pat Berlyno sienos griuvimo 1989 m. – buvusi komunistinė supervalstybė griūva. Galiausiai atėjo laikas suduoti Sovietų Sąjungai mirtiną smūgį, ir būtent Jelcinas, Kravčukas ir Šuškevičius turėjo įbesti peilį į širdį. Trijų tautų, kurios nuo 1922 m. buvo sujungtos pagal vadinamąją Sąjungos sutartį, lyderiai pasirašė istorinį Minsko susitarimą (taip pat žinomą Belovežo susitarimo vardu).
Minsko susitarimu buvo įkurta Nepriklausomų valstybių sandrauga (NVS) ir de facto visam laikui panaikinta Sovietų Sąjungą. Pasakojama, kad susitarimą trys valstybių vadovai atšventė gerdami degtinę ir šaudydami iš pistoletų Baltarusijos girioje.
„Mes, Baltarusijos Respublika, Rusijos Tarybų Respublika ir Ukraina, pareiškiame, kad Sovietų Sąjunga, kaip tarptautinės teisės subjektas ir kaip geopolitinis reiškinys, nustoja egzistavusi“, – rašoma oficialiame pranešime spaudai po susitarimo ratifikavimo. Taigi, Baltarusija tapo laisva ir savo namų šeimininke.
Baltarusija buvo engiama šimtmečius
Vietovėje, kurioje įsikūrusi dabartinė Baltarusija, maždaug apie 400–500 m. po Kr. apsigyveno slavai, daugiausia iš Baltijos jūros regiono.
IX a. ši teritorija buvo prijungta prie Kijevo Rusios, kuri tuo metu buvo didžiausia valstybė Europoje ir, be Baltarusijos, apėmė Ukrainą ir dabartinės Rusijos šiaurės vakarinę dalį. Po mongolų įsiveržimo XIII a. Kijevo Rusia žlugo, o Baltarusija tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalimi, vėliau Abiejų Tautų Respublikos dalimi.
Atsiskyrus nuo Kijevo Rusios, susiformavo baltarusių kalba, ji priklauso slavų kalbų grupei.
Abiejų Tautų Respublika kelis šimtmečius nuolat kariavo su kaimynais, o XVIII a. pabaigoje karalystę pasidalijo galingos Europos valstybės Prūsija, Austrija ir Rusija.
Prarijo Sovietų Sąjunga
Baltarusija tapo carinės Rusijos imperijos dalimi, tačiau po 1917 m. Rusijos Spalio revoliucijos trumpam paskelbė nepriklausomybę.
Vos po dvejų metų Baltarusija buvo įtraukta į Sovietų Sąjungos sudėtį, tačiau net tapus galingos komunistinės valstybės dalimi, baltarusių kalbai ir kultūrai buvo leista klestėti.
Vis dėlto baltarusių kultūros klestėjimas buvo trumpalaikis. XX a. 4-ame dešimtmetyje Sovietų Sąjungos diktatorius Josifas Stalinas su šaknimis išrovė užgimstantį baltarusių nacionalizmą. Per Antrąjį pasaulinį karą į Baltarusiją įsiveržė Adolfo Hitlerio kariuomenė.
Naciai baudė baltarusius mirties bausme ir trėmė. Skaičiuojama, kad per karą žuvo beveik visa Baltarusijos žydų bendruomenė.
Po karo Lenkijos ir Sovietų Sąjungos siena pasislinko į vakarus, o tai reiškė, kad ir baltarusių gyvenamos teritorijos tapo Sovietų Sąjungos dalimi. Vėlesniais dešimtmečiais buvo tęsiamas Baltarusijos rusifikavimas, o XX a. 8-ame dešimtmetyje sovietinėje respublikoje buvo uždrausta mokyti baltarusių kalba.
Žlugus Sovietų Sąjungai, 9 milijonams Baltarusijos gyventojams įsižiebė viltis gyventi demokratiškai ir nepriklausomoje valstybėje. Tačiau svajonė apie demokratiją greitai virto diktatorišku košmaru, su laiku baltarusiai prie to prisitaikė ir įprato gyventi. 1994 m. Aliaksandras Lukašenka buvo išrinktas Baltarusijos prezidentu. Lukašenka kandidatavo kaip atsvara komunistų partijai ir Stanislovui Šuškevičiui, kurį jis apkaltino korupcija. Lukašenka laimėjo rinkimus surinkęs apie 80 proc. baltarusių balsų.
Lukašenka ir žmogaus teisės
XX a. 9-ame dešimtmetyje prieš ateidamas į valdžią Aliaksandras Lukašenka dirbo Gorodeco kolūkio vadovu šiaurės Baltarusijoje. Apie jį buvo kalbama, kad jis yra žiaurus viršininkas, kuris net mušdavo savo darbuotojus, jei šie nesilaikydavo jo nurodymo. Šis žiaurumas yra skiriamasis Lukašenkos prezidentavimo bruožas jau beveik tris dešimtmečius.
Baltarusija yra vienintelė šalis Europoje, kurioje vis dar taikoma mirties bausmė. Pilietinių teisių grupė „Viasna“ skaičiuoja, kad nuo 1991 m. Baltarusijos kalėjimuose mirties bausmė sušaudant buvo įvykdyta maždaug 400 žmonių. Tarptautinės organizacijos, tokios kaip „Amnesty International“, taip pat kaltina Baltarusijos režimą daugeliu žmogaus teisių pažeidimų, pavyzdžiui, policijos smurtu, smurtu prieš mažumas, žodžio laisvės trūkumu ir represijomis prieš profesines sąjungas. Ne be reikalo buvęs JAV prezidentas George'as W. Bushas 2005 m. Baltarusiją pavadino „paskutine diktatūrine valstybe Europoje“.
Šalis, kuri yra tarp Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos ir Rusijos, yra izoliuota nuo tarptautinės bendruomenės ir, be kita ko, buvo pašalinta iš Europos Tarybos. Nors vyko ne viena demonstracija prieš Aliaksandrą Lukašenką, Baltarusijos diktatoriaus nuversti nepavyko.
KGB ir Putinas turi įtakos Baltarusijoje
Kalbant apie Europos santykius su Baltarusija, juos būtų galima pavadinti šaltais, o štai tarp buvusios sovietinės valstybės ir Rusijos tvyro šilti jausmai.
Vladimiras Putinas ir Aliaksandras Lukašenka dar tūkstantmečių sandūroje užmezgė tvirtus politinius, karinius ir ekonominius ryšius. Baltarusija siunčia apie 50 procentų savo eksporto prekių į Rusiją, o mainais gauna pigią naftą ir dujas. Be šių susitarimų Baltarusijos ekonomika žlugtų.
Ne paslaptis, kad Vladimiras Putinas laiko Baltarusiją Rusijos dalimi, o senosios Sovietų Sąjungos palikimas gyvuoja ir Baltarusijoje. Apie 70 procentų visų Baltarusijos įmonių yra valstybinės, visuose miestuose stovi Lenino paminklai, o šešėlyje veikia liūdnai pagarsėjusios sovietmečio slaptosios policijos – KGB – mokiniai.
Protestai po 2020 m. rinkimų
Po prieštaringai vertinamų 2020 metų prezidento rinkimų, sukėlusių masines demonstracijas, Putinas išsiuntė karius į Baltarusiją, kad išlaikytų savo artimą sąjungininką valdžioje. O kai Ukrainoje prasidėjo karas, Lukašenka leido Rusijos kariuomenei žygiuoti per Baltarusiją, kad įsiveržtų į Ukrainą.
2020 m. laimėjęs rinkimus Aliaksandras Lukašenka įtvirtino savo, kaip paskutinio Europos diktatoriaus, poziciją. Ir nors politinė opozicija šiuos rezultatus pavadino šiurkščiu rinkimų pažeidimu, o tūkstančiai piliečių surengė demonstraciją prieš prezidentą, nėra jokių požymių, kad Aliaksandras Lukašenka planuotų grąžinti valdžią žmonėms.
Daugiau intriguojančių faktų ir istorijų rasite žurnale „Iliustruotoji istorija“. Prenumeruokite arba ieškokite žurnalo visose prekybos vietose!