„Negaliu jos palikti, – telefonu BBC pasakoja Hana. – Ji sakė, kad nori miegoti savo lovoje. Jai 71 metai, ji turi problemų su kojomis. Jei ji liks viena, ji negalės gauti vandens ar malkų šildymui“.
Saugiai įsikūrusios penktame aukšte esančiame bute, gyvenančios beveik nesibaigiančių apšaudymų fone – Hana ir jos motina yra vienos paskutinių Rytų Ukrainos miesto Avdijivkos gyventojų.
Šis strategiškai svarbus miestas, kuriame vyksta aršios kovos, yra Rytų Ukrainos fronto linijoje, Donecko srityje.
30 kartų mažiau gyventojų
Dauguma žmonių paliko Avdijivką. Kovos čia vyksta nuo 2014 m., tačiau praėjusį vasarį prasidėjus plataus masto Rusijos invazijai, gyventojų skaičius sumažėjo nuo daugiau nei 30 000 iki kiek daugiau nei 1 000.
Spalį Rusija pradėjo didelį miesto puolimą, o pastarosiomis dienomis suaktyvėjo mūšiai su Ukrainos gynėjais. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis situaciją apibūdino kaip „ypač sunkią“.
„Visur išdaužyti langai ir durys, – pasakoja Hana. – Kai kiekvieną dieną vykdomas puolimas, sunku juos sutaisyti, nes jie kasdien vėl sudūžta.
Miestas kartais apibūdinamas kaip vartai į Donecko miestą, kurį nuo 2014 m. okupavo Rusija ir jos įgaliotosios pajėgos. Užėmus netoli esančią Avdijivką, rusai galėtų stumti fronto liniją atgal, o tai apsunkintų Ukrainos pajėgų galimybę atsikovoti teritoriją.
Hana sako, kad norint patekti į paskutinę veikiančią miesto parduotuvę, tenka rizikuoti savo gyvybe.
„Nėra vietų, kur galėtum pasislėpti išpuolio atveju... jei išgirsi švilpimo garsą, neturėsi pakankamai laiko patekti į saugią vietą“, – pasakoja Hana.
Nuo to laiko ši parduotuvė buvo sugriauta.
„Nenugalimumo taškas“
Avdijivkos gyventojai dabar kaip niekada pasitiki patalpomis, vadinamomis „Nenugalimumo tašku“. Šios vyriausybės pastatytos gelbėjimo stotelės nuklojo visą Ukrainą, jos skirtos aprūpinti maistu, šiluma ir prieglobsčiu. Kai kam Avdijivkoje ši slėptuvė tapo namais.
40-metė slaugė Maryna čia savanoriauja ir įsikraustė į „Nenugalimumo tašką“ po to, kai vieno išpuolio metu sprogimas nunešė jos namų duris ir langus. Tačiau net ir glausdamasi santykinai saugiame rūsyje, ji sako, kad miega mažai.
„Raketos skraido kiekvieną naktį. Kasdien ir kiekvieną naktį. Jų per daug. Visi jaučia baimę“, – atvirauja Maryna.
Suaugęs jos sūnus pabėgo iš Avdijivkos, netrukus ji tikisi pasekti jo pėdomis.
„Avdijivkos nebėra“
Išgabenti žmones iš miesto yra sunku ir pavojinga. Specialus policijos padalinys, žinomas kaip Baltieji angelai, vadovauja evakuacijai, nors kartais jiems sunku įtikinti žmones išvykti.
Įgulos narys Henadijus Judinas sako, kad praėjusią savaitę jie išgelbėjo 50 žmonių. Tačiau padėtis rajone labai pablogėjo.
„Miestą ir šalia esančius kaimus nuolat atakuoja. Apšaudoma arba iš artilerijos ir iš kelių raketų paleidimo įrenginių, arba iš aviacijos – valdomos aviacinės bombos, raketos. Jie atakuoja miestą ir kaimus, namus, kuriuose gyvena žmonės“, – pasakojo Henadijus.
Kol Maryna ruošiasi evakuacijai, ji prisimena Avdijivką prieš prasidedant karui.
„Buvo parkas, bulvaras. Daug parduotuvių. Pasodinome medžius. Čia buvo labai gražu. Turėjome kultūros centrą, daug festivalių, švenčių“, – į prisiminimus leidžiasi Maryna.
Ji tikisi vieną dieną sugrįžti. Tačiau slėpdamasi nuo savo gimtojo miesto naikinimo, ji baiminasi, kad nebeliks, kur grįžti.
„Avdijivkos nebėra“, – sako Maryna.
