10 metų Rusijos agresijos prieš Ukrainą leidinyje „The Moscow Times“ apžvelgė Europos politikos analizės centro (CEPA) bendradarbė Evelina Davlikanova.
Į žemę įkastos Vakarų kojos
Pasak jos, atrodo, kad Vakarams trūksta išlikimo instinkto, reikalingo pereiti nuo nesibaigiančių diskusijų ir rasti priemonių atremti iškilusią grėsmę. Dėl to Ukraina tampa atsparesnė, vis labiau nusivylusi ir drąsesnė.
Neilgai trukus po plataus masto invazijos Kyjivas pradėjo reklaminę kampaniją, ragindamas šalininkus „būti drąsiems kaip Ukraina“. Tačiau kur ta drąsa buvo tarp Ukrainos sąjungininkų Vakarų, kai jie vykdė neefektyvią strategiją, išsigandę, kad bet kokį žingsnį Maskva gali vertinti kaip pavojingą eskalavimą? Nors Vakarų suteikta parama vadinama precedento neturinčia, toli gražu to nepakanka.
Užuot sugrąžinus Ukrainą prie tarptautiniu mastu pripažintų sienų, pergalės apibrėžimas buvo pakeistas siekiant užtikrinti, kad šalis išliktų „nepriklausoma ir stipri“. Tačiau šis apibrėžimas nepateikia išsamaus žvilgsnio į tai, kaip Ukraina iš tikrųjų atrodys pasibaigus karui. Kiek ukrainiečių – karių ir civilių – turi mirti, kad įkvėptų Vakarus nenustoti ginti demokratijos?
Stringanti JAV parama
Po kelis mėnesius trukusios kovos JAV Senatas galiausiai priėmė 95,3 mlrd. dolerių pagalbos paketą, kurį iš karto sukritikavo JAV Atstovų Rūmų pirmininkas Mike'as Johnsonas, suabejodamas pagalbos paketo ateitimi.
Tuo tarpu Atstovų Rūmų pasiūlytas alternatyvus įstatymo projektas sumažino pagalbos apimtį.
Rusijai žengiant į priekį Avdijivkoje, Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis Miuncheno saugumo konferencijoje atvirai pasakė, kad Ukraina tikisi, kad JAV Kongresas priims „gyvybiškai svarbų“ pagalbos įstatymą, kad būtų galima judėti pirmyn.
JAV viceprezidentė Kamala Harris pakartojo, kad JAV pozicija yra „užtikrinti, kad Ukraina gautų tai, ko jai reikia“. Tačiau ar šis siekis kada nors iš tikrųjų buvo įgyvendintas?
Būtinas pranašumas ore ir pagalba ginklais
2023 m. kontrpuolimas buvo kruopščiai suplanuotas vadovaujantis NATO gairėmis. Tačiau jo vykdymas nukentėjo dėl esminių išteklių trūkumo. Akivaizdu, kad 2024 m. veržtis plačiu frontu be pranašumo ore neįmanoma.
Nors Ukraina potencialiai gali gauti šešiasdešimt naikintuvų F-16, jų nauda bus ribota, nes tik nedidelis skaičius pilotų mokomi jais skristi. Vėlavimas pristatyti ATACMS raketų sistemas ir nepakankamas jų kiekis dar labiau apsunkina problemą.
Tuo tarpu Rusija pasinaudojo šiuo vėlavimu, kad nutiestų „Surovikino liniją“ (taip vadinama rusų gynybos linija, pavadinta Sergejaus Surovikino, kurį laiką vadovavusio į Ukrainą įsiveržusioms rusų pajėgoms, vardu, – red.), nutiestų didelius minų laukus, atnaujintų savo S-400 oro gynybos sistemas, persigrupuotų ir netgi padarytų pažangą.
Politikos analitikas ir veteranas Jevhenas Dykis atkreipė dėmesį, kad Ukraina šiuo metu turi „didelį ginklų deficitą“ – vos 2000 sviedinių kasdien skiriama 1500 kilometrų besidriekiančiai fronto linijai.
Po dvejų metų narsios kovos Ukraina atsiduria užburtame rate: nepakankama ginkluotė lemia ribotas pergales fronte, o tai savo ruožtu mažina pagalbos srautą.
Ukrainos pergalė neįmanoma?
Tikėjimas, kad visiška Ukrainos pergalė neįmanoma, vis labiau įsigali. JAV senatorius Ronas Johnsonas, vienas iš dešimčių respublikonų, prieštaraujančių pagalbos paketui, sako, kad didesnė pagalba nepadės Ukrainai laimėti karo prieš Rusiją.
Įkvėptas Rusijos prezidento Vladimiro Putino neseniai duoto interviu JAV žurnalistui Tuckeriui Carlsonui, jis tiki derybomis tarp Rusijos ir Ukrainos bei susitarimu. Tačiau buvo įrodyta, kad ši strategija nepasiteisino, nes Rusija ne kartą pažeidė panašius susitarimus.
Norvegijos žvalgybos tarnybos vadovas viceadmirolas Nilsas Andreasas Stensensas pakartojo akivaizdų dalyką – ukrainiečiams reikės „esminės“ Vakarų šalių karinės pagalbos, kad jie turėtų vilties pakeisti situaciją.
Rusija prisitaikė prie sankcijų, o Ukrainoje – nepopuliarios priemonės
Nepaisant sankcijų, Rusija sugebėjo padidinti išlaidas gynybai. Su Irano, Baltarusijos ir Šiaurės Korėjos karine parama ji turės pakankamai ginklų ir amunicijos tęsti karą. N. A. Stensensas pridūrė, kad potencialus žmonių skaičius, kurį Rusija galėtų sutelkti, yra tris kartus didesnis nei Ukrainos, ir pabrėžė disbalansą tarp abiejų pusių darbo jėgos.
Dėl šių sunkių aplinkybių Ukrainos vadovybė neturi kito pasirinkimo, kaip tik imtis nepopuliarių priemonių. Pirmasis iš jų buvo Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vado pareigas Valerijaus Zalužno pakeitimas Oleksandru Syrskiu. 72 procentai ukrainiečių nepritaria šiam sprendimui.
Viena iš daugelio priežasčių yra skirtumai tarp to, kaip Zelenskis ir Zalužnas matė karo trajektoriją. Zalužnio interviu „The Economist“, kuriame pabrėžiama aklavietė, buvo skirtas sąjungininkų prašymui pristatyti pažangią ginkluotę. Tačiau tai buvo klaidingai suprasta kaip pretekstas ginčyti pagalbą Ukrainai ir pakenkti Zelenskio tikslui susigrąžinti visas prarastas Ukrainos teritorijas, laikant tai nepasiekiamu tikslu.
Generolas O. Syrskis, efektyviai prižiūrėjęs operacijas Kyjivo ir Charkivo srityse, vienareikšmiškai pasakė, kad galutinis Ukrainos siekis yra visos jos teritorijos išlaisvinimas. Jis savo statymą deda ant „dirbtinio pranašumo“ – reikiamu momentu rasti spragą priešo gynyboje.
Tačiau šių mūšio lauko stebuklų galimybių langas uždarytas. Rusija rodo, kad pasimokė po to, kai pirminis puolimas nepasiekė savo tikslų. Tuo tarpu Vakarai ir toliau daro per mažai, kad padarytų reikšmingus pokyčius.
V. Zelenskio inicijuotų štabo pakeitimų mastas buvo gerokai didesnis, nei tik pakeisti vyriausiąjį vadą. Prezidentas paskyrė naujus generalinio štabo, sausumos pajėgų, jungtinių pajėgų, oro desanto pajėgų ir teritorinės gynybos pajėgų vadovus. Be to, jis inicijavo pokyčius centrinėje valdžioje, regioninėse administracijose ir teisėsaugos institucijose. Įvertinti šios kapitalios rokiruotės pasekmes šiame etape būtų per anksti.
Be to, vasarį Ukrainos parlamentas patvirtino įstatymo projektą, kuris leistų Kyjivui mobilizuoti daugiau karių ir taikyti griežtesnes bausmes už vengimą. Tam tikros nuostatos sukėlė kritikos bangą, net kai Ukrainai reikia skubiai įdarbinti iki pusės milijono asmenų.
Be pagalbos ukrainiečiams šaliai gali tekti pereiti prie spartietiško gyvenimo būdo dėl 65 proc. biudžeto deficito. Bendras šalies biudžetas yra 13 proc. mažesnis nei pernai. Atrodo, kad nebelieka vietos apkarpyti socialines išlaidas. Finansinės pagalbos trūkumas gali sukelti nacionalinės valiutos devalvaciją, augantį skurdą ir tolesnę migraciją.
Ar Vakarai pasiruošę atverti antrąjį frontą?
Šių metų pradžioje Kyjive kalbėjęs Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Rishis Sunakas pažymėjo, kad karas gali būti ilgas, ir vedė paraleles su Antruoju pasauliniu karu. Jo nuomone, esame panašioje situacijoje, kaip ir 1942 m.: karas įpusėjo, gynybos pramonė smunka, o Europos gyventojai pavargsta. Bet ar Vakarai pasiruošę atverti antrąjį frontą?
Vokietijos kancleris Olafas Scholzas pripažino, kad ilgalaikės pasekmės ir nesugebėjimo susidoroti su Rusija kaina nustelbs dabartines išlaidas. Tačiau jis taip pat pabrėžė, kad Vakarai vis dar nesiekia konfrontacijos su Maskva. Tiesioginis dalyvavimas NATO yra labai nepageidautinas, todėl Ukrainos ateities narystės perspektyvos neaiškios.
Karo likimas yra Vakarų rankose. Pastarųjų metų rezultatai, nesuteikę Ukrainai to, ko jai reikia, kad ryžtingai pašalintų Rusijos grėsmę, kelia klausimą, ką Vakarai darys, kai nebeliks ukrainiečių, galinčių tęsti kovą.
Tie Vakarai, kenčiantys nuo karo nuovargio, turėtų prisiminti, kad tai yra ir jų kova. Taip, jų vadovai gali padidinti karines išlaidas, kurios kitu atveju galėtų būti išleistos socialinėms reikmėms. Bet bet kurioje Europos valstybėje rusų okupacijos metu iš viso nebus vietos „gerovės valstybei“.
