Dėl rangovų aplaidumo, bei noro bet kokia kaina užbaigti regionui svarbų projektą, buvo neatsižvelgta į gamtines sąlygas ir mokslininkų perspėjimus. Tragiška klaida nulėmė 3 tūkst. žmonių žūtį.
Vajontas – arkos formos užtvanka, pastatyta iš betono siaurame tarpeklyje netoli Monte Toc kalno. Užtvankos aukštis siekia 261,6 metro, ilgis – 190 metrų, storis prie pagrindo siekia 23 metrus, „ploniausia“ jo vieta siekia apie 4 metrus betono.
Katastrofos priežastys
Tragedija Vajonto užtvankoje – aiškus pavyzdys, kai daug sunkiai pastebimų gamtinių, žmonių klaidų ir elementaraus žmogiško godumo faktorių gali nulemti katastrofą su siaubinga baigtimi.
Priežastis galima išskirti į dvi kategorijas: „technines“ ir „žmogiškąsias“. Viskas prasidėjo nuo to, kad buvo suklysta pasirenkant užtvankos statybų vietą, nes vėliau paaiškėjo, kad vietovė yra geologiškai nestabilioje zonoje. Čia dažnai yra fiksuojami silpni žemės drebėjimai ir kalnų nuošliaužos. Tačiau bendrovė, kuri užsiėmė užtvankos statybomis, nusprendė tai ignoruoti ir tęsė darbus.
1963-iųjų vasara buvo itin lietinga, o rudenį lietus iš dangaus iššaukė ir kitą nemalonų reiškinį – kalnų nuošliaužas. Ne paprastas nuošliaužas – į vandenį paniro dalis Monte Toc kalno. Akmenų ir žemės masė užpildė vandens saugyklą ir milžiniškas vandens kiekis išsiveržė per užtvankos sieną. Taip pat tik vėliau paaiškėjo, kad tarp nušliuožusios kalno dalies ir pagrindinės kalno masės buvo siauras molio sluoksnis, kuris dėl nuolatinio lietaus tapo slidus ir nebegalėjo išlaikyti milijonų tonų svorio masės.
Tiesioginė tragedijos priežastis – milžiniška nuošliauža, kuri buvo nulemta iš anksto nenumatytomis geologinėmis regiono sąlygomis.
Nelaimės eiga
Būtų neteisinga teigti, kad katastrofa įvyko 1963-ųjų spalio 9-osios vakarą – tomis minutėmis tragedija tiesiog įgavo savo finalinį etapą, o viskas, kas ją nulėmė, vyko dar kelerius metus iki tol.
Užtvankos statybos prasidėjo 1957-aisiais, o jau 1959 metais buvo pastebėtos pirmosios nuošliaužos. Tuomet buvo „prisiminta, kad geologai kažką lyg ir kalbėjo“. Mokslininkai dar prieš statybų pradžią perspėjo, kad šioje vietoje statyti didžiulę užtvanką gali būti labai rizikinga.
Nuošliaužos ir judančio grunto pagrindo atvejai pasitaikė ir vėlesniais metais. Rezervuaras vandeniu buvo pripildytas tik 1960-aisiais, tačiau jau iki tol visi žinojo apie geologinės aplinkos keliamas problemas. Pačios statybų bendrovės SADE (kuri projektavo ir statė užtvanką) inžinieriai atliko išsamų tyrimą ir 1962-aisiais pateikė neraminančias išvadas – čia jau artimiausiu metu gali nutikti katastrofa. Tačiau bendrovės vadovai savo pačių mokslininkų grupės nuomonės nepaisė.
1963-iųjų rugsėjo 15-ąją – pirmasis rimtas perspėjimas. Šalia esančio kalno šlaitas pasislinko per visą metrą. Tuomet buvo nuspręsta mažinti užtvankoje esančio vandens kiekį (iki tol vandens lygis siekė 250 metrų). Aplinkinių kaimų gyventojai, nepaisant realios grėsmės, nebuvo perspėti apie galimą pavojų.
1963-ųjų spalio 9-osios 22 val. 35 min. dalis Monte Toc kalno, apie 2 km. ilgio ir beveik kilometro aukščio, su triuškinančia jėga ir baisiu triukšmu nušliaužė į vandens saugyklą. 260 milijonų kubinių metrų žemės ir akmenų masė per 45 sekundes visiškai paniro į vandenį. Ši masė užtvankoje pasiekė 170 metrų aukštį.
Vanduo buvo akimirksniu išstumtas iš vandens saugyklos, pakilo apie 250 metrų virš užtvankos (tokiu būdu bangos ant slėnio krito iš beveik pusės kilometro aukščio). Į tarpeklį nusileido jau 90 metrų aukščio banga. Tai nebuvo „jūrinio tipo“ banga, o seiša – ypatinga banga, kuri susiformuoja tik ribotoje erdvėje (kokia ir buvo tarpeklis). Ji pasižymi daug didesne galia ir aukščiu, negu paprastos bangos.
Siaubinga banga, skriedama 12 m/s greičiu, bloškė viską iš savo kelio. Net ir sumažėjusi iki 20 metrų, kai pasiekė išėjimą iš tarpeklio, nepaliko galimybių slėnyje įsikūrusių gyvenviečių žmonėms.
Ši katastrofa baigėsi labai staigiai. Jau po 7 minučių nebeliko penkių kaimų, o po pusvalandžio slėnyje įsivyravo šiurpi tyla. Pats slėnis tuo metu virto milžinišku purvo ežeru.
Pasekmės
Vos per 7 minutes banga pridarė milžiniškų nuostolių. Ji ne tik visiškai sugriovė 5 ir gerokai apgadino dar du kaimus, tačiau pražudė nuo 1900 iki 2500 žmonių (kai kuriuose šaltiniuose minimas ir 3000 aukų skaičius).
Vajonto tragedija pasižymėjo ir gana netikėtomis pasekmėmis. Pavyzdžiui, dėl katastrofos regione prasidėjo aktyvi industrializacija, nes nukentėję rajonai sulaukė milžiniškų valstybės dotacijų.
Italijos valdžios ir SADE atstovų ginčai dėl to, kas kaltas dėl nelaimės, baigėsi po teismo sprendimo, kurio metu buvo simboliškai nuteisti keli bendrovės inžinieriai. Statant užtvanką buvo planuojama toje vietoje pastatyti hidroelektrinę (kartu su visa kaskada užtvankų). Tačiau, dėl suprantamų priežasčių, to buvo atsisakyta.
