„Ant tavo galvos užmausiu maišą, nuvesiu tave į rūsį ir ten paliksiu. Jis yra užtvindytas ir jame pilna kliūčių... ir žiurkių, – aiškina aukštas instruktorius ukrainietis, kurį visi vadina Charonu. – Ten taip pat bus aklinai tamsu. Jūsų tikslas – iš ten išeiti. Pasiruoškit, nes galiu į jus mesti imitacinę granatą.“
„VICE World News“ apsilankė „Everest“ – slaptoje vietoje Lvivo apylinkėse įsikūrusioje stovykloje, kur Ukrainos teritorinės gynybos naujokams yra surišamos rankos ir užrišamos akys, siekiant įvertinti, ar jie yra pasirengę karui.
Charonas, kuris yra vadinamas mitinio graikų keltininko, nuplukdančio mirusiųjų sielas per Stikso upę, vardu, po vieną veda karius į tamsų apleisto pastato rūsį, kad sužinotų, ar jie yra pakankamai psichologiškai stiprūs. Ant žemės pilna senų sovietinio fabriko reliktų: laidų, medienos atraižų ir plastiko, o seni darbo stalai ir smailios grotos paverčia kambarius ir koridorius tikru labirintu.
Charonas, kurio tikrojo vardo, kartu su kitais kariais ir instruktoriais „Everest“ stovykloje, „VICE World News“ neatskleidžia dėl jų saugumo, veda nieko nematančius karius siauru ir kliūčių pilnu koridoriumi.
„Patikėkit manim, rusai nebus tokie mandagūs“, – juokauja jis.
Mano riešai taip pat surišti, o ant mano galvos užmautas juodas maišas, nes ir aš atliksiu šį streso testą, kurį turi atlikti šimtai Ukrainos savanorių. Kai tamsiais koridoriais esu atvedamas į vietą, mane palieka ant žemės su surištomis rankomis ir kojomis. Netoliese numetamas peilis, šviesos išjungiamos, nuimamas ant mano galvos buvęs maišas. Mano misija: išsilaisvinti ir rasti išėjimą.
Tačiau čia dar ne pabaiga. Be jokio perspėjimo, instruktoriai į koridorių pradeda mėtyti imitacines granatas. Praėjus maždaug sekundei nuo to, kai pasigirsta nuo žemės atšokančios granatos garsas, nuaidi stiprus sprogimas ir pasirodo šviesos blyksnis. Kai instruktorius numeta ją koridoriuje, reikia kuo greičiau pritūpti, užsidengti ausis ir nusisukti. To nespėjus padaryti, ausų būgnelius nudiegia stiprus skausmas.
Viso to tikslas – imituoti karo įtampą ir išbandyti naujokų protinius pajėgumus. Šie mokymai yra paremti Jungtinių Amerikos Valstijų specializuotu karinio pasirengimo mokymu, teigė Charonas, kuris per mėnesį parengia dešimtis karių. Šis psichologinis testas yra atliekamas tik „Everest“. Jis buvo įtrauktas į programą, nes standartiniuose kariniuose mokymuose nėra pakankamai ugdomas karių psichologinis atsparumas.
Praėjo jau daugiau nei keturi mėnesiai nuo Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios. Dienoms bėgant, prireikia vis daugiau karių šaliai ginti. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis sakė, kad intensyvėjant mūšiams Donbase ir rytų Ukrainoje, kasdien žūsta bent 100 jo karių, dar keli šimtai yra sužeidžiami. Deja, skaičiai, kurie parodytų, kiek žmonių patiria psichologines karo traumas, nėra renkami.
Kadangi kariuomenė yra priversta į frontą siųsti mažai patirties turinčius kovotojus, jaunoji ukrainiečių karta kenčia nuo mūšių sukeltų traumų. Turint ribotą laiką ir išteklius, karinės stovyklos ir mokymo centrai skuba kuo greičiau apmokyti civilius, kaip naudotis AK-47, tačiau tik nedaugelis paaiškina, kaip reikia tvarkytis su karo keliamu siaubu. Naujasis savanorių įkurtas mokymų centras, kuriame apsilankė ir „VICE World News“, apmokantis tiek Ukrainos kariuomenės, tiek teritorinės gynybos pajėgų karius, šį streso testą į mokymus įtraukė, kad galėtų atmesti kovai netinkamus karius.
Ir, kaip spėjo įsitikinti nieko nematantis ir peilio tarp stiklo šukių ieškojęs „VICE World News“ žurnalistas, šis testas nėra lengvas. „Kai kurie kadetai pradeda dainuoti, kiti rėkia, dar kiti tampa agresyvūs ir pradeda mėtyti jų kelyje pasitaikiusias kliūtis“, – aiškino Charonas. Kai kurie išėjimo ieško net kelias valandas, tačiau instruktoriai dėmesį atkreipia ne tik į jų greitį. Jie ieško karių, kurie testo metu sugeba išlikti ramūs. Tai pavyksta ne visiems.
„Turėjome situaciją, kai ten buvusiam žmogui prasidėjo panikos priepuolis, todėl testą turėjome nutraukti“, – pasakojo Charonas.
„Jeigu žmogus neišlaiko šio testo, tai parodo, kad kovos įkarštyje, kai aplink sproginės minos ir raketos, jis per daug išsigąs, pradės stresuoti ir supanikuos“, – aiškino Charonas. O kovos lauke panika veda prie pralaimėjimo.
Į „Everest“ atvykę naujokai čia praleidžia 18 dienų, kurių metu dalyvauja intensyvių mokymų programoje. Po to jie yra išsiunčiami kovoti. Pažangūs jaunuoliai patenka į Ukrainos kariuomenę, kiti – į teritorinės gynybos pajėgas. Bet per šias tris mokymų savaites instruktoriai ieško ir akylai stebi daug potencialo turinčius jaunuolius. Jie patenka į elitinę grupę ir dar kuriam laikui lieka stovykloje, kur yra mokomi specialių taktikų ir įgūdžių.
„Everest“ veikla yra patvirtinta Ukrainos Gynybos ministerijos, tačiau jos veiklą vykdo tik savanoriai. Nazaras, prieš karą vadovavęs statybų kompanijai, sukūrė šį projektą kartu su dviem savo draugais. Netrukus prie jų prisijungė buvę kariai, turintys daug kovinės patirties ir trokštantys perduoti savo žinias naujiems kariams. Vienas vyriausiųjų „Everest“ instruktorių, vadinamas Pranašu, kovos lauke susižeidė savo stuburą ir todėl nebegali kovoti fronto linijose.
Psichologinio pasiruošimo būtinybė tampa akivaizdi nagrinėjant, ką mūšio metu patiria jauni ir nepatyrę kariai. „VICE World News“ kalbėjo su Mykyta, šiuo metu kovojančiu Donecko fronte. Jis papasakojo, kad šeši iš 30 jo būryje esančių vyrų tiesiog nepakėlė streso. Pasak jo, jie buvo jauni vyrai, maždaug 22–25 metų amžiaus, kurie karą prieš tai buvo matę tik filmuose.
Mykyta, kurio tikrojo vardo „VICE World News“ neatskleidžia, siekiant užtikrinti jo saugumą, sakė, kad šie vaikinai nesugebėjo kovoti. „Tuo metu, kai viskas buvo gerai, jiems buvo gerai. Kai šalia kas nors mirdavo, jie išsigąsdavo, kad irgi tuojau mirs, taigi jie tiesiog įstrigo“, – paaiškino Mykyta, per trūkinėjančią telefono liniją iš savo pozicijų fronte. „Kovos metu jie nieko nedarydavo.“
Mykytos vadas, buvęs sovietų pareigūnas, šiuos šešis karius išsiuntė į užnugarį, toliau nuo fronto traumų. „Fronte šie vaikinai buvo šiek tiek nenaudingi, – teigė Mykyta. – Turėjome sutelkti dėmesį ne į savo priešą, bet į juos. Taigi visiems tik geriau, kad jie nebe mūsų būryje.“
„Everest“ stovykloje kariai mokosi daugybės dalykų – nuo šaudymo iki išminavimo. Kadetai netgi dalyvauja „gyvačių mokymuose“, kur jie sužino, kaip elgtis su Ukrainoje gyvenančiomis nuodingomis gyvatėmis, kurios, manoma, yra paplitusios miškuose, kur vyksta kovos, bei kaip prižiūrėti jų buveines.
Specializuoti kursai, tokie kaip snaiperių apmokymai ir oro žvalgyba, siūlomi tik elitiniams kariams, kurie, instruktorių nuomone, yra to verti.
Jauna karė, slapyvardžiu Miley, yra viena šių elitinių mokinių. Ji buvo atrinkta snaiperių mokymams.
„Noriu žinoti, kaip žudyti“, – sakė ji. Prieš prisijungdama prie šios programos, Miley prisidėjo prie karo savanoriaudama: kartu su drauge, kuri apibūdina Miley kaip agresyvią, ji gamino maskuojamuosius tinklus ir Molotovo kokteilius. „Aš agresyvi, nes jie [rusai] padarė mane agresyvią“, – sakė mergina.
Jai 23-eji, ji neturi jokios kovinės patirties. Kuomet ji nesimoko, Miley ne pilnu etatu dirba grožio priemonių skambučių centre. Jos svajonė – kurti muziką kaip ir jos mylimiausia dainininkė Miley Cyrus. Tačiau tai įvyks jau po karo.
„Jaučiu, kad po viso šito, man reikės psichologo. Taigi taip, aš nerimauju dėl to, – pasakojo Miley, – tačiau vis tiek turiu tai padaryti, nes jeigu nepadarysiu, gailėsiuosi visą gyvenimą.“
Ir nors „Everest“ stovykloje neįprastai daug dėmesio yra skiriama emociniam karių pasiruošimui, jų psichologinių poreikių ignoravimas jau grįžus namo taip pat gali turėti rimtų pasekmių. Andrijus Sadovijus, Lvivo meras, mato daug trūkumų Ukrainos atsake į kovines traumas, kurias Donbaso kovotojai patyrė 2014 m.
Fizinės žaizdos yra išgydomos, bet psichologinės – ne. „Mes žinome apie tokias veteranų patirtis dar nuo 2015 m., kai sužeistiesiems buvo parūpinti protezai, – „VICE World News“ sakė A. Sadovijus, – tačiau jiems nebuvo pasiūlyta jokia psichologinė pagalba, dėl to nemažai jų nusižudė.“ Meras planuoja įkurti reabilitacijos centrą Rusijos karo prieš Ukrainą aukoms.
Vienas naujesnių tokių atvejų nutiko kariui pravarde Vivaldis. Kovo mėnesį jis buvo sunkiai sužeistas, kai kovojant Donecke šalia jo kojų sprogo mina. „VICE World News“ kalbėjosi su juo Lvivo karo ligoninėje, kur jis yra gydomas dėl sužalojimų, patirtų per sprogimą.
„Bijojau, kad po šios atakos prasidės pėstininkų puolimas, – pasakojo vyras. – Prašiau savo dalinio palikti mane su granatomis ir atsitraukti.“
Bet jo dalinys kario nepaliko. Jie uždėjo jam keturis turniketus – po vieną kiekvienai galūnei – ir nunešė jį į saugią vietą.
Praėjus mėnesiui, jis nebegalėjo miegoti. Naktimis jis jausdavosi užstrigęs „kariuomenės režime“ – nuolat budriai laukė grėsmės. Vivaldžio daktarai ir toliau jam skiria vaistus, be kurių jis nebeužmiega.
Tiesa, jis atsisakė karo ligoninės siūlytų neprivalomų psichologinių konsultacijų. Tą patį padarė ir du kiti sužeisti kariai, su „VICE World News“ pasidalinę savo traumų istorijomis.
Šiuo metu, įprastoje Ukrainos kariuomenės mokymo programoje psichinė sveikata nėra akcentuojama. Be pasenusio charakterio įvertinimo raštu, mažai kas yra ruošiamas karo lauko siaubui bei vaiduokliams, kurie neišvengiamai persekioja karius ir po kovų.
„Dažnai keliauju į kalnus ir žinau, kaip sunku yra pasiruošti kopti į viršų, – sakė Nazaras. – Žinau, ką reiškia pasiekti viršūnę ir grįžti pas savo šeimą gyvam.“
