Tarp jų – Patrica, atokus viduramžių kaimas, kuriame gyvena vos 3 tūkst. gyventojų. Kaimas įsikūręs į pietus nuo Romos, kur daugiau kaip 40 nekilnojamojo turto objektų, apleistų praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje, liko pūti. Ant uolėtos plynaukštės, nuo kurios atsiveria vaizdas į Sakko slėnį centrinėje Italijoje, įsikūrusi Patrica yra idiliška vieta, tačiau praeityje vietinių gyventojų gyvenimas čia nebuvo lengvas.
Apleisti namai
Daugelis vietos gyventojų išvyko ieškoti geresnės ateities kitur, todėl jų namai dešimtmečius išbuvo tušti, skelbia CNN.
Bandydamas įkvėpti naują gyvybę nykstančiam kaimui, miestelio meras Lucio Fiordaliso bando mėgdžioti kitų Italijos kaimų, kurie savo tuščius namus pardavinėja už vieną eurą, sėkmę. Kol kas jam sekasi sunkiai.
„Pirmiausia sudarėme visų apleistų namų žemėlapį ir oficialiai kreipėmės į pirmuosius savininkus, kviesdami juos atiduoti savo sunykusį šeimos turtą, tačiau mums pavyko parduoti tik du namus už vieną eurą“, – CNN pasakoja L. Fiordaliso.
Nors dėl žemės drebėjimų ir kitų stichinių nelaimių apleistų miestų vietos valdžios institucijos turi jurisdikciją be savininkų sutikimo parduoti apleistus namus, Patricos ir kitų panašių miestų atveju taip nėra.
„Pirmiausia mums reikia, kad savininkai arba jų paveldėtojai galėtų atsikratyti savo senų namų, – sako L. Fiordaliso. – Tik tada, gavę jų sutikimą, galime pateikti šį turtą pardavimui, o tai labai apsunkina procesą. Beveik neįmanoma“.
L. Fiordaliso aiškina, kad miestas, išsiuntęs „viešą kvietimą įtraukti juos į mūsų vieno euro namo projektą“, sulaukė „teigiamo atsakymo“ iš 10 savininkų, tačiau jie paskutinę minutę pasitraukė. Likusieji taip ir neatsakė.
Viešas kvietimas
L. Fiordaliso mano, kad tie, kurie persigalvojo, galėjo taip pasielgti dėl problemų su kitais giminaičiais, kuriems priklausė tos pačios nuosavybės dalys.
Apleisti pastatai Italijos senamiesčiuose kartais būna padalyti tarp kelių paveldėtojų, kuriems priklauso tik dalis – pavyzdžiui, vonios kambarys, balkonas, virtuvė – ir pagal Italijos įstatymus nieko negalima parduoti be raštiško visų paveldėtojų sutikimo.
Anksčiau buvo įprasta, kad vaikai paveldėdavo šeimos namų dalis, įskaitant žemės lopinėlius, šulinius ir sodus. Tačiau tai ne visada garantuoja, kad po daugelio metų giminaičiai vis dar palaikys gerus santykius ir ryšį.
„Galimų vieno euro būstų pardavimas atsidūrė aklavietėje, nes dauguma giminaičių, besidalijančių tuo pačiu turtu, nesutarė tarpusavyje dėl asmeninių priežasčių arba negalėjo susitarti dėl pardavimo, kai kurie beveik nesikalbėjo ir nepažinojo vieni kitų, kiti gyveno tolimuose miestuose ir net užsienyje“, – sako meras.
Kai kuriais atvejais namai praeityje niekada nebuvo oficialiai padalyti tarp paveldėtojų, todėl nuosavybės riba nutrūko pakeliui ir nebuvo aiškiai nurodyta, kas turėtų būti dabartinis savininkas.
Pasak L. Fiordaliso, susekti savininkų palikuonis, kurie ilgą laiką buvo emigravę į užsienį, daugiausia į JAV, Kanadą ir Argentiną, ir galbūt turėjo skirtingas pavardes arba galėjo perleisti savo itališką nuosavybę užsieniečiams apie tai nepranešę Patricos merijai, buvo labai sunki užduotis.
„Tai tarsi ieškoti adatos šieno kupetoje“, – priduria jis.
Vieninteliai du apleisti namai, kuriuos Patricai pavyko parduoti pagal vieno euro schemą, visiškai priklausė dviem vietiniams gyventojams, todėl nereikėjo bendrauti su ketvirtos eilės pusbroliais ir pusseserėmis ar vaikaičiais, ir jie galėjo parduoti turtą be jokių nesklandumų.
Šeimos ryšiai
Kai vyksta šeimyninė nesantaika, giminaičiai gali nuspręsti neparduoti savo dalies dėl teisinių problemų, susijusių su ginčais dėl paveldėjimo, arba net naudoti tai kaip keršto formą.
Be to, pirminiai savininkai, kurie jau daug metų gyvena kitur, gali bijoti pranešti apie save vietos valdžios institucijoms ir būti priversti sumokėti iki 2,5 tūkst. eurų (per metus) siekiančius mokesčius už nuosavybę ir atliekų šalinimą, taip pat nesumokėtus komunalinius mokesčius.
Kita priežastis, kodėl Patricoje niekada nebuvo pradėta taikyti vieno euro schema, gali būti apleistų namų būklė. Kai kurie namai tiesiog per daug apleisti, kad juos būtų galima parduoti, net jei savininkai su tuo sutiktų.
Patricos vietinis gyventojas Gianni Valleco ir du jo broliai nusprendė pateikti į rinką apleistą savo tėvų namą, norėdami pažiūrėti, kas nutiks, tačiau netrukus įsitikino, kad namas toli gražu nėra geidžiamas.
„Pagalvojome: Kodėl gi nepabandžius? Net jei tik už vieną eurą, atsikratytume krūvos nereikalingų akmenų. Mums buvo smalsu sužinoti, ar kas nors vis dėlto susidomės jo pirkimu“, – sako G. Valleco.
„Žinojome, kad po pusės amžiaus mūsų tėvų namas virto griuvėsiais, jis buvo visiškai sugriautas, tarsi sulygintas su žeme. Stogas ir dauguma sienų buvo sugriuvę, liko žole ir krūmais apaugęs kambarys po atviru dangumi. Liko tik žemės lopinėlis, bjaurus sodas pačioje istorinio centro širdyje“, – sako vietinis gyventojas.
Pasak G. Valleco, kaimynas naudojosi tuo, kas liko iš namo, norėdamas išmesti senus daiktus.
„Tuomet supratome, kad niekas niekada jo nepirks, – sako jis. – Tai bloga investicija, reikalaujanti daug pinigų namui atstatyti. Labiau verta nusipirkti mažytį kaimo namelį apylinkėse“.
Laimei, ne visi apleisti namai Patricoje, kuriuos potencialiai būtų galima parduoti už vieną eurą, yra tokios baisios būklės. Kai kurie jų net sulaukė potencialių pirkėjų susidomėjimo.
„Keletas užsieniečių atvyko apžiūrėti apleistų vieno euro būstų. Susidomėjimas buvo didelis, bet, deja, neturėjome jiems ko pasiūlyti“, – sako meras, pridurdamas, kad susidomėjusiųjų buvo iš JAV ir Europos.
L. Fiordaliso sugalvojo naujų būdų, kaip padidinti miestelio patrauklumą, tikėdamasis privilioti atvykėlių.
Nauja schema
Neseniai merija finansavo kai kurių senovinių „palazzų“ išorinių fasadų atnaujinimą, o tai paskatino keletą vietinių gyventojų visiškai pakeisti savo senųjų šeimos namų stilių ir panaudoti juos po dešimtmečius trukusios nepriežiūros.
Vietos gyventoja Alessandra Pagliarosi žengė dar vieną žingsnį ir iš vyro paveldėtą 1950-ųjų dvarą pavertė elegantišku B&B „Patricia“.
„Perdarėme stogą, kurio praktiškai nebebuvo, ir interjerą. Mero žingsnis pagaliau tapo gera dingstimi visiškai atnaujinti iki tol nenaudingai stovėjusį turtą“, – sako A. Pagliarosi, pasinaudojusi naujomis mokesčių lengvatomis, kurias merija įvedė siekdama atgaivinti vietos ekonomiką.
Nusprendusieji senoviniame rajone pradėti komercinę veiklą, pavyzdžiui, nakvynės ir pusryčių namus ar amatininkų butiką, 10 metų atleidžiami nuo atliekų šalinimo, reklamos ir viešųjų erdvių naudojimo mokesčių ir jiems suteikiamos mokesčių lengvatos restruktūrizavimo išlaidoms padengti.
„Nedideliam B&B tai sudarytų maždaug 1,2 tūkst. eurų per metus sutaupytų mokesčių, o tai yra didelė suma“, – sako A. Pagliarosi.
Užsieniečiai, planuojantys persikelti į Patricą ir pradėti smulkųjį verslą, taip pat gali pasinaudoti mokesčių lengvatomis.
Iki šiol dėl to atsidarė du nauji nakvynės namai ir vienas restoranas.
Vietinis nekilnojamojo turto agentas Ilario Grossi, vadovaujantis netoliese esančiame Ceccano miestelyje įsikūrusiai nekilnojamojo turto agentūrai „Immobil Lepini“, sako, kad keli amerikiečių emigrantų šeimų palikuonys neseniai apsilankė Patricoje apžiūrėti nekilnojamojo turto.
Tačiau labiau patrauklūs pasirodė miestelio namai, kuriuose dviejų miegamųjų kaina prasideda nuo 20 tūkst. eurų.
„Susidomėjimas yra, bet kai daugelis (užsieniečių) iš tikrųjų pamato prastą senų namų būklę, jie mieliau renkasi „iki raktų“ paruoštus butus, kurie jau yra pertvarkyti arba kuriems reikia tik nedidelių pataisymų, – sako I. Grossi. – Todėl daug patogiau pirkti vieną iš šių naujesnių butų, nei griebti seną pastatą, kuriam reikia kapitalinio remonto, o galutinė kaina galiausiai būtų daug didesnė“.
