Kai Songmi prieblandoje brido per ledinį vandenį, ji jautėsi taip, lyg skristų. Tai buvo 2019 m. gegužės 31 d. „Kaip galėčiau pamiršti geriausią ir blogiausią savo gyvenimo dieną?“ – sakė ji.
Pabėgimas iš Šiaurės Korėjos yra pavojingas ir sunkus žygdarbis. Pastaraisiais metais Kim Jong Unas griebėsi daug griežtesnių priemonių prieš bandančius pabėgti. Tada, prasidėjus pandemijai, jis visiškai uždarė šalies sienas, o 17-metė Songmi tapo viena paskutinių žinomų žmonių, kuriems pavyko ją kirsti.
Tai buvo antras kartas, kai Songmi brido per Jalu upę, skiriančią Šiaurės Korėją nuo Kinijos. Tai pats paprasčiausias kelias pabėgėliams.
Kai dar būdama vaiku pirmą kartą kirto šią upę, Songmi sėdėjo ant savo motinos nugaros. Šie prisiminimai vis dar yra labai ryškūs – lyg būtų įvykę vakar.
Pirmas pabėgimas nepavyko
Ji prisimena, kaip slėpėsi giminaičiams priklausiusioje kiaulių fermoje Kinijoje, kai jų ieškoti atvyko policija. Ji pasakojo, kaip jos mama ir tėvas maldavo nesiųsti jų atgal. „Geriau išsiųskite mane“, – maldavo vienas jų giminaitis. Pareigūnai jį talžė, kol jo veidu pradėjo bėgti kraujas.
Grįžusi į Šiaurės Korėją, ji prisimena savo tėvą, jo rankos buvo surakintos už nugaros. Ji pamena, kaip ji stovėjo geležinkelio perone ir žiūrėjo, kaip jos tėvai yra išvežami į vieną iš liūdnai pagarsėjusių Šiaurės Korėjos politinių kalinių stovyklų. Jai buvo ketveri.
Songmi buvo išsiųsta gyventi pas savo senelius iš tėvo pusės į jų ūkį Musane, Šiaurės Korėjos miestelyje, esančiame už pusvalandžio kelio nuo sienos su Kinija. Ji negalėjo lankyti mokyklos. Nors komunistinėje Šiaurės Korėjoje švietimas yra nemokamas, dažnai yra tikimasi, kad šeimos duotų mokytojams kyšį, o Songmi seneliai negalėjo sau to leisti.
Vietoje to, savo vaikystę ji praleido klajodama po kaimą, ieškodama dobilų, kuriais maitindavo ūkyje augintus triušius. Ji dažnai sirgdavo, net ir vasaromis. „Mažai valgydavau, mano imunitetas buvo silpnas, – teigė moteris. – Tačiau kaskart, kai man pasidarydavo geriau, ant palangės rasdavau kokį nors skanėstą, kurį palikdavo močiutė“.
Po penkerių metų nuo tėvų išlydėjimo į politinių kalinių stovyklą, gulėdama lovoje mergaitė pajuto tėčio apkabinimą. Ji negalėjo nuslėpti savo džiugesio. Gyvenimas galėjo prasidėti iš naujo. Tačiau po trijų dienų tėtis mirė. Kalėjimas atėmė visą jo sveikatą.
Po savaitės namo sugrįžo ir Songmi motina Myung-hui. Žinia apie vyro mirtį ją sugniuždė. Ji priėmė nesuprantamą sprendimą vėl bandyti pabėgti iš Šiaurės Korėjos. Tik šįkart viena.
Tą rytą, kai mama išvyko, Songmi sakė pajutusi, kad kažkas yra ne taip. Jos mama, kad ir kaip būtų keista, apsivilko močiutės rūbais. „Nežinojau, ką ji buvo sumąsčiusi, bet žinojau, kad jei ji pabėgs, labai ilgai jos nematysiu“, – pasakojo mergina. Kai mama išėjo iš namų, Songmi susirangė po antklode ir verkė.
Mergaitė liko viena rūpintis močiute
Kiti 10 metų buvo patys sunkiausi merginos gyvenime. Po dvejų metų nuo motinos pabėgimo, mirė Songmi senelis. Vos sulaukusi dešimties, ji turėjo rūpintis prie lovos prikaustyta močiute, negaudama jokių pajamų: „Vienas po kito dingo mano šeimos nariai. Buvo labai baisu“.
Jei tik žinai, ko ieškoti, tankūs Šiaurės Korėjos kalnai gali tapti nors ir skurdžiu, bet svarbiu maisto šaltiniu. Kiekvieną rytą Songmi dvi valandas lipdavo aukštyn, ieškodama augalų, kuriuos ji galėjo valgyti ir parduoti. Tam tikros vaistažolės galėjo būti parduodamos kaip vaistai vietiniame turguje, bet pirmiausia jas reikėjo nuplauti, apipjaustyti ir išdžiovinti, o tai reiškia, kad ji dirbo iki vėlumos.
„Negalėjau atidėti darbų rytojui. Kasdien dariau viską, kad tik nebadaučiau, kad išgyvenčiau dar vieną dieną“, – sakė ji.
Vos už 500 mylių nuo Songmi, mergaitės motina Myung-hui atvyko į Pietų Korėją. Metus keliavusi per Kiniją, paskui į kaimyninį Laosą, vėliau – Tailandą, ji pasiekė Pietų Korėjos ambasadą.
Pietų Korėjos vyriausybė, davusi pažadą perkelti pabėgėlius iš Šiaurės Korėjos, nuskraidino ją į Seulą. Ji apsigyveno pramoniniame Ulsano mieste pietinėje šalies pakrantėje. Norėdama užsidirbti pinigų, už dukros išgabenimą iš Šiaurės Korėjos, moteris kiekvieną dieną be poilsio valydavo laivus laivų statybos įmonėje. Pabėgimas iš Šiaurės Korėjos yra brangus „malonumas“. Tam reikia tarpininko, kuris padėtų įveikti kliūtis, ir pinigų, už kuriuos būtų galima papirkti visus, kurie trukdo.
Naktį Myung-hui sėdėdavo tamsoje ir galvodavo apie savo dukrą, apie tai, ką ji veikė, kaip ji atrodo. Songmi gimtadieniai būdavo patys sunkiausi. Ji iš spintelės išsitraukdavo lėlę, su kuria kalbėdavo, apsimesdama, kad ten yra jos dukra – taip ji ieškojo būdo išsaugoti jųdviejų ryšį.
Dukters pabėgimas kainavo 19 000 Eur
Savo virtuvėje pasakodama apie laiką, kai jos buvo atskirtos, Songmi motina pradeda verkti. Jos dukra paglosto jos ranką. „Neverk, sugadinsi savo gražų makiažą“, – ją ramino Songmi.
Sumokėjusi tarpininkui apie 19 000 eurų, Myung-hui pagaliau sugebėjo suorganizuoti savo dukters pabėgimą. Staiga dešimtmetį trukęs Songmi laukimas, nors ir senkant viltims, baigėsi.
Kirtusi Jalu upę ir patekusi į Kiniją, ji naktimis slapta judėjo iš vienos vietos į kitą, bijodama, kad dar kartą bus sučiupta. Ji autobusu važiavo per kalnus į Laosą, kur prisiglaudė bažnyčioje prieš pasiekdama Pietų Korėjos ambasadą. Ambasadoje ji praleido dar tris mėnesius, po kurių ji buvo išskraidinta į Pietų Korėją. Kai ji atvyko, dar kelis mėnesius praleido perkėlimo įstaigoje, kur yra laikomi visi pabėgėliai iš Šiaurės Korėjos. Jos kelionė truko vienerius metus, bet Songmi atrodo, kad kelyje ji praleido visą dešimtmetį.
Pagaliau kartu, ji su savo mama sėdi valgydamos Myung-hui pagamintus naminius makaronus aštriame šaltame sultinyje. Šis tradicinis Šiaurės Korėjos patiekalas yra Songmi mėgstamiausias. Priešingai nei kaltę jaučiasi motina, Songmi spinduliuoja užkrečiančia energija. Ji kvatoja ir juokauja guosdama mamą, paslėpdama bet kokius vaikystės traumų požymius.
„Dieną prieš paliekant perkėlimo centrą taip jaudinausi. Nebuvau tikra, ką pasakysiu savo mamai, – prisimena mergina. – Norėjau jai atrodyti graži, bet per savo kelionę priaugau daug svorio, o mano plaukai buvo susivėlę“.
„Aš irgi jaudinausi“, – pripažįsta Myung-hui.
Iš tiesų, Myung-hui neatpažino savo dukters, kurią paskutinį kartą matė, kai jai buvo aštuoneri. Dabar ji susitiko su 18-mete.
„Ji stovėjo priešais mane, todėl aš supratau, kad tai, tikriausiai, ji, – sakė Myung-hui. – Norėjau pasakyti tiek daug, bet tiesiog neradau tinkamų žodžių. Tik apkabinau ją ir pasakiau: „Šaunuolė, patyrei tiek daug, kad čia atvyktum“.
Songmi pasakojo, kad jos mintys visiškai užtemo: „Mes kokias 15 minučių tiesiog stovėjome apsikabinusios ir verkėme. Visa tai buvo lyg sapnas“.
Kodėl tu mane palikai?
Kol Songmi ir jos motina bando vėl nuo nulio atstatyti jųdviejų santykius, jauna mergina niekaip neišdrįso paklausti savo motinos vieno dalyko. Tai klausimas, kurį jį sau užduoda kasdien dar nuo tada, kai jai buvo aštuoneri.
Dabar, joms baigiant pietauti, ji atsargiai leidžia šiems žodžiams išsprūsti iš jos lūpų: „Kodėl tu mane palikai?“
Susijaudinusi Myung-hui pradeda aiškintis. Pirmasis jų bandymas pabėgti baigėsi nesėkmingai. Kaip ji galėjo iš kalėjimo grįžti gyventi pas uošvius, kasdien jiems primindama, kad ji išgyveno, o jų sūnus mirė? Ji neturėjo jokių pinigų, todėl nebūtų sugebėjusi viena užauginti Songmi.
„Norėjau, kad vyktum su manimi, bet tarpininkas neleido pasiimti vaikų, – pasakojo motina. – Ir jeigu vėl būtume pagautos, kentėtume abi. Taigi paprašiau tavo močiutės, kad ji dar metus tave paglobotų“.
„Supratau, – nuleidusi akis atsakė Songmi. – Tik tiek, kad tie vieneri metai tapo dešimčia“.
„Taip, – palinksi motina. – Tą rytą, kai išėjau, mano kojos nenorėjo judėti, bet tavo senelis mane skubino. Jis liepė man eiti. Noriu, kad žinotum, jog tavęs nepalikau. Norėjau suteikti tau geresnį gyvenimą. Tai atrodė kaip teisingas pasirinkimas“.
Toks pasirinkimas daugeliui, kurie negyvena Šiaurės Korėjoje, atrodo nesuvokiamas. Tačiau šie slegiantys sprendimai ir rizika yra būtini norint pabėgti ir jie kasdien darosi vis sunkesni. Kim Jong Uno vadovaujama vyriausybė sustiprino pasienio priežiūrą ir pradėjo skirti griežtesnes bausmes sugautiesiems per bandymus pabėgti.
Už „Squid Game“ – mirties bausmė draugei
Iki 2020 metų į Pietų Korėją kasmet atvykdavo daugiau nei 1 000 Šiaurės Korėjos gyventojų. 2020 metais, kai čia atvyko Songmi, pabėgėlių skaičius nukrito iki 229.
Kai tų metų pradžioje prasidėjo pandemija, Šiaurės Korėja uždarė savo sienas ir uždraudė žmonėms keliauti po šalį. Kariams palei sieną buvo įsakyta šaudyti ir nužudyti visus, kurie bando bėgti. Praėjusiais metais į Pietų Korėją atvyko tik 67 šiaurės korėjiečiai, kurių dauguma buvo pabėgę dar prieš pandemiją.
Songmi buvo viena iš paskutiniųjų, sugebėjusių pabėgti prieš uždarant sienas. Todėl jos prisiminimai yra vertingi – jie atskleidžia, kaip atrodo gyvenimas pačioje uždariausioje pasaulio valstybėje.
Ji pasakojo, kad vasaros ten darosi vis karštesnės. Jau 2017 metais pradėjo džiūti ir nykti pasėliai, todėl nuo rudens iki pavasario nebebūdavo ko valgyti. Tačiau vyriausybė vis vien tikėjosi, kad ūkininkai valstybei kasmet perduos tokį pat derlių, o tai reikšdavo, kad žmonėms pragyvenimui likdavo vis mažiau, o kartais – ir nieko. Jie pradėjo ieškoti maisto kalnuose. Kai kurie galiausiai nusprendė mesti ūkininkavimą.
Ji sakė, kad tiems, kurie dirbo kasykloje – kitame svarbiame darbo šaltinyje jos gimtajame Musane – sekėsi dar prasčiau. Tarptautinės sankcijos, įvestos 2017 metais dėl Šiaurės Korėjos įvykdytų branduolinių ginklų bandymų, reiškė, kad niekas negalėjo nusipirkti kasykloje išgaunamos geležies rūdos. Kasykla beveik nustojo veikti, o darbuotojai nebegaudavo atlyginimų. Merginos pasakojimu, naktį jie įsilauždavo į kasyklą ir vogdavo viską, ką buvo galima parduoti. Jie nežinojo, kaip rasti maisto gamtoje – tai darė tie, kurie dirbo žemę.
Tačiau iki 2019 metų didžiausia šiaurės korėjiečių baimė, išskyrus maisto trūkumą, buvo tai, kas nutiktų, jeigu jie būtų pagauti žiūrėdami užsienio filmus ar televizijos programas. Jie jau seniai buvo nelegaliai gabenami į Šiaurės Korėją, suteikiant gyventojams galimybę pamatyti viliojantį pasaulį, egzistuojantį už jų valstybės sienų. Šiaurės Korėjos režimui šie žavingi šiuolaikinės Pietų Korėjos vaizdai iš muilo operų kėlė didžiausią grėsmę.
„Pažiūrėję Pietų Korėjoje sukurtą filmą būtumėte gavę baudą arba galbūt patekę į paprastą kalėjimą dvejiems ar trejiems metams, bet nuo 2019 metų pažiūrėję tą patį filmą, būtumėte išsiųsti į politinių kalinių stovyklą“, – tikino Songmi.
Mergina buvo pagauta su USB atmintuku, kuriame buvo indiškas filmas, tačiau ji sugebėjo įtikinti pareigūną, kad nežinojo, jog jame yra filmas, tad išsisuko tik su bauda. Tačiau jos draugei to padaryti nepavyko. 2022 metų birželį, jau atvykusi į Pietų Korėją, Songmi sulaukė savo draugės motinos skambučio.
„Ji pasakė man, kad mano draugė buvo pagauta su serialo „Squid Game“ kopija. Kadangi ji platino šiuos įrašus, jie skyrė jai mirties bausmę“, – liudijo Songmi.
Songmi pasakojimai sutampa su naujausiais pranešimais iš Šiaurės Korėjos apie žmones, kuriems buvo įvykdyta mirties bausmė už užsienio laidų platinimą.
„Atrodo, dabar situacija yra dar baisesnė nei tada, kai ten buvau. Žmonės šaudomi arba siunčiami į stovyklas dėl filmų iš Pietų Korėjos, nepaisant amžiaus“, – sakė mergina.
Pasakoja pietų korėjiečiams apie šiaurę
Šiaurės korėjiečiams paprastai būna sunku prisitaikyti prie gyvenimo kapitalistinėje ir laisvoje Pietų Korėjoje. Čia viskas labai skiriasi nuo to, ką jie pažįsta, todėl jie dažnai jaučiasi vieniši. Tačiau Songmi, atrodo, sekasi puikiai, nors ji pasiilgo savo draugų, su kuriais ji net negalėjo atsisveikinti, pasiilgo šokių ir žaidimų, kuriuos jie žaisdavo purve su akmenimis.
„Kai susitinki su draugais Pietų Korėjoje, jūs dažniausiai einate apsipirkti arba išgerti kavos“, – sako ji, kiek nusivylusi.
Songmi integruotis padėjo jos tvirtas įsitikinimas, kad ji niekuo nesiskiria nuo savo bendraamžių iš Pietų Korėjos.
„Mėnesius keliavusi per Kiniją ir Laosą, jaučiausi tarsi našlaitė, išsiųsta gyventi į svetimą šalį‘, – pripažįsta jauna moteris. Tačiau nusileidus Seulo oro uoste, jo darbuotojai ją pasitiko jai atpažįstama kalba.
Tai, kad tiek Pietų, tiek Šiaurės Korėjoje yra vartojamas tas pats pasisveikinimas, ją labai nustebino: „Supratau, kad esame tokie pat žmonės, toje pačioje žemėje. Neatvykau į kitą šalį, tik nusigavau kiek piečiau“.
Ji 10 minučių sėdėjo ir verkė oro uoste. Songmi sako atradusi savo tikslą – kovoti už dviejų Korėjų susijungimą. Pietų Korėjos gyventojams sakoma svajoti apie tokią ateitį, tačiau daugelis tuo netiki. Kuo daugiau laiko praeina nuo to, kai šalis buvo padalinta, tuo mažiau žmonių, ypač jaunimo, mato poreikį susivienyti.
Songmi lankosi mokyklose, kur pasakoja mokiniams apie šiaurę. Kai ji paklausia, kas iš jų yra pagalvoję apie susijungimą, paprastai pakyla tik kelios rankos. Tačiau kai ji paprašo juos nupiešti Korėjos žemėlapį, dauguma nupiešia viso pusiasalio kontūrus – ir šiaurę, ir pietus. Tai suteikia jai vilties.
Songmi santykiuose su mama pastebima tik nedidelė įtampa. Jos dažnai juokiasi ir apsikabina, o Songmi nuvalo mamos ašaras, kai jiedvi kalbasi apie skausmingas jų praeities detales.
Merginos įsitikinimu, jos mama priėmė teisingą sprendimą, nes dabar jos abi laimingai gyvena Pietų Korėjoje.
Nors Myung-hui iš pradžių neatpažino savo dukters, jos yra labai panašios. Dabar savo dukroje ji mato 19-metę save.
Jų ryšys labiau primena dviejų draugių arba seserų santykį. Songmi savo mamai su mielu noru pasakoja pasimatymų, į kuriuos ji buvo pakviesta, detales.
Kitoks suvokimas ateina tik tada, kai jos susipyksta. „Tada suprantu, kad oho, aš tikrai gyvenu su savo mama“, – juokdamasi sakė mergina.