Tai reiškia, kad turime pradėti galvoti apie tai, kaip atrodys mūsų gyvenimas kosmose, bet taip pat ir apie tai, kas nutiks, jei ten kas nors mirs, rašo theconversation.com.
Po mirties čia, Žemėje, žmogaus kūnas pereina keletą irimo etapų. Jie buvo aprašyti dar 1247 m. Song Ci knygoje „The Washing Away of Wrongs“ – iš esmės pirmajame teismo medicinos vadove.
Pirmiausia kraujas nustoja tekėti ir pradeda kauptis dėl gravitacijos – šis procesas dar žinomas kaip livor mortis. Tada kūnas atvėsta iki algor mortis, o raumenys sustingsta dėl nekontroliuojamo kalcio kaupimosi raumenų skaidulose. Tai vadinama rigor mortis būsena. Kiti fermentai, baltymai, kurie pagreitina chemines reakcijas, suskaido ląstelių sienas ir išleidžia iš jų turinį.
Tuo pačiu metu mūsų žarnyne esančios bakterijos išbėga ir plinta visame kūne. Jos ryja minkštuosius audinius (puvimas), o jų išskiriamos dujos sukelia kūno patinimą. Rigor mortis atšaukiamas, nes sunaikinami raumenys, skleidžiamas stiprus kvapas ir suardomi minkštieji audiniai.
Šie irimo procesai yra vidiniai veiksniai, tačiau yra ir išorinių veiksnių, turinčių įtakos irimo procesui, įskaitant temperatūrą, vabzdžių aktyvumą, kūno užkasimą ar apvyniojimą, ugnies ar vandens buvimą.
Mumifikacija, kūno išdžiūvimas arba išsausėjimas, vyksta sausomis sąlygomis, kurios gali būti karštos arba šaltos.
Drėgnoje aplinkoje be deguonies gali susidaryti adipocera, kur vanduo gali sukelti riebalų suskaidymą į vaškinę medžiagą hidrolizės metu. Ši vaško danga gali veikti kaip barjeras ant odos, kad apsaugotų ir išsaugotų ją.
Tačiau daugeliu atvejų minkštieji audiniai galiausiai išnyksta, ir išlieka tik žmogaus skeletas. Šie kieti audiniai yra daug atsparesni ir gali išlikti tūkstančius metų.
Irimo sustabdymas
Taigi, kaip su mirtimi kosmose? Na, kitose planetose esanti skirtinga gravitacija neabejotinai paveiks livor mortis stadiją, o mirus kosmose, gravitacijos trūkumas neleistų kraujui kauptis.
Skafandro viduje kūnas pasiektų rigor mortis etapą, nes tai yra kūno funkcijų nutraukimo rezultatas. O bakterijos, pabėgusios iš žarnyno, vis tiek suėstų minkštuosius audinius. Tačiau šioms bakterijoms reikia deguonies, kad jos tinkamai veiktų, todėl ribotas oro kiekis žymiai sulėtintų procesą.
Mikrobai, esantys dirvožemyje, taip pat prisideda prie irimo proceso, todėl bet kokia planetinė aplinka, slopinanti mikrobų veikimą, pavyzdžiui, ekstremalus sausumas, pagerina minkštųjų audinių išsaugojimo galimybes.
Irimas tokiomis sąlygomis, kurios skiriasi nuo Žemės, reiškia, kad išoriniai veiksniai būtų sudėtingesni, pavyzdžiui, su skeletu. Kai esame gyvi, kaulas yra gyva medžiaga, susidedanti iš organinių medžiagų, tokių kaip kraujagyslės ir kolagenas, ir neorganinių medžiagų kristalinėje struktūroje.
Paprastai organinis komponentas suyra, todėl skeletai, kuriuos matome muziejuose, dažniausiai yra neorganinės liekanos. Tačiau labai rūgščiame dirvožemyje, kurį galime rasti kitose planetose, gali atsitikti atvirkščiai – neorganinis komponentas gali išnykti, palikdamas tik minkštuosius audinius.
Žemėje žmonių kūnų irimas yra subalansuotos ekosistemos dalis, kurioje maistines medžiagas perdirba gyvi organizmai, tokie kaip vabzdžiai, mikrobai ir net augalai. Įvairių planetų aplinka nėra taip gerai evoliucionavusi, kad mūsų kūnai būtų panaudoti taip pat efektyviai. Vabzdžių ir žvėrių nėra kitose mūsų sistemos planetose.
Tačiau sausos Marso sąlygos gali reikšti, kad minkštieji audiniai išdžius, o galbūt vėjo nešiojamos nuosėdos ardys ir pažeis skeletą taip, kaip matome čia, Žemėje.
Temperatūra taip pat yra vienas iš pagrindinių irimo veiksnių. Pavyzdžiui, Mėnulyje temperatūra gali svyruoti nuo 120 °C iki -170 °C. Todėl kūnai gali rodyti šilumos sukeltų pokyčių ar užšalimo pažeidimo požymių.
Bet tikėtina, kad palaikai vis tiek atrodys žmogiški, nes neįvyks visas irimo procesas, kurį matome čia, Žemėje. Mūsų kūnai būtų „ateiviai“ kosmose. Galbūt mums reikėtų surasti naują laidojimo praktikos formą, kuri neapima didelių kremavimo energijos poreikių ar kapų kasimo atšiaurioje nesvetingoje aplinkoje.
