Šiuo metu Arinai Zabarai yra 23-eji ir ji susikūrė sau puikų gyvenimą. Tačiau ne visada taip buvo. Vos gimusią ją aptiko vieno iš Novosibirsko daugiabučių šiukšlių konteineryje. Nuo pat vaikystės ji spėliojo: kas yra jos tikrieji tėtis ir mama? Kodėl jis nusprendė ja atsikratyti? O gal, tai ne jie ją išmetė, o kažkas kitas?
Pavardė – televizijos laidos garbei
Tarp A. Zabaros dokumentų, kuriuos ji skrupulingai saugo, norėdama turėti bent tokį ryšį su savo praeitimi, yra ir gimimo liudijimas. Vardo ir pavardės skiltyje įrašyti visiškai kiti duomenys – Karelija Zerkalova. Kuomet mergaitei suėjo 14 metų, ji pasikeitė savo tapatybę. Tapo Arina ir pasiėmė savo įtėvių pavardę, o dabar jau yra ištekėjusi ir pasirinkusi vyro pavardę. Tačiau tas dokumentas jai nedavė ramybės. Kodėl toks keistas vardas – Karelija? Ir kas yra tie Zerkalovai? Gimimo liudijime buvo įrašyti ir abiejų tėvų vardai, tačiau Arinos paieškos internete teigiamo rezultato nedavė, rašome kp.ru.
Merginos vardo ir pavardės istorija iš tiesų gali būti daug pragmatiškesnė. 1996-aisiais vietos televizija rodė publicistinę laidą „Zerkalo“ (rus. veidrodis), kurios vedėja buvo Karelija Karamnova. Viename iš savo siužetų ji pasakojo apie šiukšlių konteineryje aptiktą mergaitę. Tuomet Novosibirskas sužinojo apie naujagimę, kurią išgelbėjo atsitiktiniai namo gyventojai. Galimai, socialiniai darbuotojai ir miesto administracija nusprendė mergaitei suteikti televizijos laidos vedėjos ir jos vedamos laidos vardą.
Tačiau dėl tokios painiavos mergina sugaišo daug laiko žengdama klaidingu keliu. Ji kreipėsi į policiją, tačiau ten pasakė, kad archyvai jau seniai sunaikinti, jokių duomenų nėra išlikę. Taip pat jai buvo paaiškinta, kad Novosibirske nėra jokių Nikolajaus ir Marijos Zerkalovų.
Jeigu ne apmaudi sukeistų raidžių klaida, mergina galėjo surasti savo gimines ir anksčiau. Tačiau įrašas internete, kad ieškoma 1996-aisiais gimusi mergina, vardu Kalerija (ne Karelija), kurį paliko jos tikrasis brolis ir pusseserė, taip ir nepasiekė adresatės. Arina tiesiog neaptiko supainiotomis raidėmis įrašyto vardo savo artimųjų paieškų metu.
Brolis buvo visiškai šalia
Tačiau šių metų vasarį apie Novosibirsko mergaitės istoriją parašė vienas didžiausių Rusijos leidinių „KP“, žmonės prisiminė matę skelbimą ir parodė jį Arinai. Merginai širdis nusirito į kulnus, kuomet pamatė savo brolio ir sesers nuotrauką. Juk artėjo visą gyvenimą laukta akimirka, kuomet galės susitikti su savo artimaisiais ir sužinoti tikrąją savo gyvenimo pradžios istoriją.
Mergina sužinojo, kad brolis su seserimi gyvena kaime netoli to paties Novosibirsko. Maža to, ją šokiravo mintis, kad su broliu ji buvo pažįstama jau seniai.
„Aš pasižiūrėjau į jo fotografiją ir negalėjau suprasti, kur aš jį esu mačiusi, – „KP“ pasakojo Arina. – Nusiunčiau nuotrauką savo sesei įtėvių šeimoje. O ji iškart atsakė: „Tai juk mūsų bendros draugės vyras!“. Įsivaizduokite, koks pasaulis iš tiesų yra mažas!… Brolis visada buvo šalia, o aš ir nežinojau...“
Dar tą pačią dieną brolis ir sesuo susiskambino. Tai buvo jau vėlus vakaras, tačiau Arina nebegalėjo ilgiau laukti – ir taip visą gyvenimą praleido nuolatinėje nežinioje ir paieškose. Čiupo vyrą už rankos ir pasakė: „Važiuojam su mano tėvais susipažinti. Jie, pasirodo, gyvi!
Mergaite atsikratė močiutė
Ariną pasitiko pussesere ir brolis, tėvas ir močiutė. Pažiūrėjo į mergaitę, pavadino dukra. Tuomet močiutė iš tėvo pusės atskleidė jos gyvenimo istoriją.
Tėvams buvo tuomet 16-17 metų, kai sužinojo apie nėštumą. Mama tuomet gyveno su savo tėvais, o tėvas – su savo. Močiutė ir senelis iš mamos pusės buvo… negerais žmonėmis. Galų gale juos ir pražudė narkotikai, tačiau iki tol jie spėjo pridirbti dalykų. Butas, kuriame ji gimė, buvo tikra skylė. Galimai apsvaiginta jos mama net nesuprato, kaip vyko gimdymas.
„Močiutė mane išmetė, o mamai pasakė, kad kūdikis mirė, – pasakojo Arina. – Tėvas vėliau lyg ir motinos klausė: „Tai kur vaikas? Tu juk nėščia buvai?“ O ji atsakydavo, kad mirė. Tačiau kodėl apie laidotuves niekas nesusiprotėjo paklausti? Tai juk vaikas, ne daiktas… Matyt, laikai tokie buvo, kad ne tas rūpėjo...“
Mama atsisakė bendrauti
Netikėtai atsiradęs Arinos tėvas dirba, tačiau linkęs į girtavimą. Mama gyvena tame pačiame kaime, tačiau kitame name. Giminaičių teigimu, moteris yra agresyvi, užsidariusi, gali ir užpulti, todėl tiesiog pasirodyti pas ją prie durų nerekomendavo.
„<...> Parašiau: „Sveiki…“ vardu ir tėvavardžiu į ją kreipiausi. Ji paklausė: „O jūs kas?“ Aš pusiau juokais parašiau: „Tavo 1996-ieji“. Po to ji mane užblokavo. Reiškia, pamena, – pasakojo mergina.
Moteris, be Arinos ir jos brolio, susilaukė dar dviejų vaikų nuo skirtingų vyrų, tačiau jie augo vaikų namuose. Apie brolių tolimesnį likimą taip pat nieko nėra žinoma.
Kardinaliai po šio susitikimo su savo giminėmis Arinai niekas nepasikeitė. Artimiausi ir šilčiausi ryšiai užsimezgė su pussesere, kuri ir paskatino visus imtis šių paieškų.
Tiesa apie tėvus merginai pasirodė nelabai maloni. Tačiau Arina nesibaimina žiūrėti tiesai į akis: „Senelis ir močiutė iš mamos pusės… Na, ką apie juos kalbėti… Jie mirė jau, gyvenimas nubaudė. Yra brolis, yra sesuo, kalbamės. Žinote, tai smagu – turėti giminių. Aš nesiskundžiu dėl to, kad sužinojau teisybę. Manau, kiekvienas vaikas turi į tai teisę“.
Anksčiau tv3.lt rašė, kaip viena baltarusių pora, kuri savo vaiką „pametė“ prieš dvi dešimtis metų, paskelbė suradusi dukrą kaimyninėje Rusijoje. Mergaitė, kuri dar praėjusio šimtmečio pabaigoje dingo elektriniame priemiesčio traukinyje, atsidūrė viename Rusijos internate. Net praėjus keliems dešimtmečiams jai pavyko išsaugoti prisiminimus apie šeimą ir taip nustatyti savo tikrąją tapatybę.
