Nuo vasario 24 d., kai Rusija užpuolė Ukrainą, daug ukrainiečių prisijungė prie šalies gynybos, o daugiau nei 2,8 mln. ukrainiečių pabėgo į kaimynines valstybes. Tačiau dalis žmonių neturėjo galimybės pasitraukti.
K. Zasypko yra aktorė, dirbanti Mykolajive. Jos šeima šiuo metu gyvena apsiaustame ir izoliuotame Mariupolyje, K. Zasypko gimtinėje. Laišką atsiuntusi mergina kreipiasi į visus pasaulio žmones ir prašo išgelbėti Mariupolio gyventojus.
Pateikiame visą laišką:
Viso pasaulio žmonės, likite žmonėmis!
Iki 2022 m. vasario 24 d. nebūčiau pagalvojusi, kad teks kreiptis jus, brangūs draugai.
Anksčiau su džiaugsmu lankiau repeticijas teatre, kuriame dirbau, šypsojausi raktažolėms, kurios jau spėjo išaugti mūsų šiltoje Pietų Ukrainoje. O kovo mėnesį planavau aplankyti mamą Mariupolyje jos gimtadienio proga – mano vizito mama nesitikėjo. Norėjau ją nustebinti suplanuodama visos šeimos atostogas prie jūros.
Karas Ukrainoje, kaip ir visi kiti karai, prasidėjo staiga ir viską apvertė aukštyn kojomis. Piktas Putinas iš visų pusių žiauriai užpuolė mūsų šalį. Rusija šiuo metu nuolat stiprina DNR bei LNR karinius dalinius, taip pat ir kariuomenę iš okupuoto Krymo. Dėl padidėjusio karių skaičiaus pietų ir rytų Ukrainoje nebegaliu nuvykti į Mariupolį, kur yra pasilikusi visa mano šeima.
Kol aš esu Mykolajive, mano artimieji neturi galimybės išvykti iš Mariupolio. Pirmąsias kelias karo dienas palaikėme ryšį, tačiau kovo 1 dieną mieste buvo visiškai atjungta elektra, vanduo, šildymas, kitų įvairių resursų tiekimas, o po 4 dienų – ir dujos.
Mano šeima negalėjo reikalingų prekių ir vaistų nusipirkti tada, kai parduotuvės ir vaistinės vis dar dirbo. O po pirmos karo dienos viskas buvo uždaryta.
Kai prasidėjo karas, mano tėtis dar buvo ligoninėje, o mama su sese jį prižiūrėjo. Tačiau visi ligoninėje gulėję pacientai buvo išsiųsti namo, nes rusų kariuomenė sąmoningai bombardavo visas elektrines. Visame mieste nutrūko elektra. Ligoninės pacientų pasilikti ir kaip nors jiems padėti jau nebegalėjo.
Išsiųsti buvo net ir tie, kuriems reikėjo deguonies tiekimo ar intensyvios terapijos. Tiesa, ne visus artimieji galėjo parsivežti namo, kadangi degalinėse nebebuvo nei dujų, nei dyzelio, o viešasis transportas nustojo veikti.
Kovo 14 d., praėjus dviems karo savaitėms, Mariupolio miestas buvo užblokuotas.
Kažin, ar tikiu, kad kas nors iš Europos Sąjungos ar JAV yra girdėjęs apie mano miestą. Tačiau šiuo metu Mariupolis – svarbios naujienos. Dėl Putino sukelto karo Ukrainoje, mano miestas tapo siaubo ir širdgėlos simboliu.
Jungtinių Tautų organizacijos duomenimis, Mariupolyje gyvena beveik pusė milijono žmonių. Daugelis jų čia atsikėlė gyventi 2014-aisiais, iš okupuotų Donecko ir Luhansko sričių. 500,000!
O šiandien rusai elgiasi taip, kaip naciai padarė Leningradui per Antrąjį pasaulinį karą. Jie apsupo ir izoliavo Mariupolį. Mariupolis – tai antrasis Leningradas arba antrasis Sirijos Alepas. Jį supa nežmoniški Putino žudikai.
Viso pasaulio žmonės! Kreipiuosi į jus kaip į civilizuotų šalių piliečius, kaip į draugus, padedančius mūsų šaliai, kaip į savo brolius ir seseris, turinčius šeimas, ir kaip į paprastus žmones, turinčius širdį.
Mariupolis dabar yra pragaras. Miestas nebeegzistuoja – jis bombarduojamas be sustojimo. Nėra nei kelio, nei namo, nei lango, kuris nebūtų apgadintas ar apšaudytas. Tačiau egzistuoja žmonės, kurie vis dar gali būti išgelbėti! Miestas yra jo žmonės, o ne kvadratiniai kilometrai žemės. Jie kovoja už savo gyvybę, nori likti gyvais!
Tai katastrofa. Sergantieji, sužeistieji ar specialiųjų poreikių turintys asmenys, pavyzdžiui, negalintys judėti be vežimėlio, miršta savo butuose arba sunyksta.
Jie miršta Išbadėję ir dehidratavę ant nešvarių paklodžių savo išmatose, o jų supuvę kūnai skleidžia smarvę. Visi ten miršta – tėčiai ir mamos, dengiantys savo vaikus nuo šūvių, vaikai taip pat – niekas nepadeda jiems išlįsti iš po tėvų lavonų. Kai kurie iš jų ieško vaistų ir maisto subombarduotuose ir apleistuose namuose.
Žmonės, kuriems reikia specialių vaistų, priežiūros ar įrangos tam, kad jie išliktų gyvi, tikriausiai visi jau yra mirę. Tik mes to dar nežinome! Jie mirė civilizuotame 2022-ųjų pasaulyje dėl insulino, deguonies ar kitų vaistų trūkumo!
Kaip mariupolietės turėtų gimdyti rūsiuose, kai nenutrūksta bombų sprogimai?! Jų naujagimiai miršta ant rankų nuo šalčio, bado ar dehidratacijos! 2022-aisiais!
Mariupoliečiai eina pėsčiomis kilometrus tam, kad atsigertų vandens iš jūros! Jie apsistoja apleistuose ir suniokotuose rūsiuose, kai lauke 8 laipsniai šalčio. Jie šildo ir verda maistą ant laužų. Kiekvieną dieną po bombardavimo mariupoliečiai išeina antklodėmis užkloti lavonų gatvėse ir bando juos laidoti masinėse kapuose savo namų kiemuose.
Mariupoliečiai šiandien meldžia Dievo taikos mūsų šalyje. Maldauja, kad liktų gyvi ir galėtų apkabinti savo vaikus, tėvus bei kitus artimuosius.
Šiandien pagaliau sulaukiau mamos skambučio. Aš ant kelių meldžiau Dievo ir jis mane išgirdo. Mama per ašaras pasakojo, kaip mane myli ir maldavo parašyti visoms pasaulio organizacijoms ir visiems televizijos kanalams, kad ukrainiečiai būtų išgelbėti, kad jie nori gyventi.
Mano sesuo springdama prašė pagalbos, prašė išgelbėti nekaltus miesto gyventojus, mano artimuosius, mamą, tėtį, ir save. Ji šaukė ant manęs, kad jie yra įkaitai, o ant kortos pastatytos žmonių gyvybės. Tai nėra ta kaina, kurią kas nors nori mokėti.
Europa! JAV! NATO! Žmonės! Tikiu, kad mūsų prezidentai ir drąsūs bei narsūs Ukrainos kariai daro viską, kad išgelbėtų Mariupolio žmones ir apsaugotų visą mūsų šalį. Tačiau kreipiuosi ir į jus, į kiekvieną iš jūsų, kuris dabar stovi eilėje tam, kad nusipirktų duonos, geria kavą parke ar kalbasi su savo artimaisiais.
Aš nevilty! Milijonai žmonių visame pasaulyje, kurie turi giminių Mariupolyje, taip pat yra nevilty! Ašaros nebenudžiūva nuo veido, maldos nepalieka mūsų lūpų. Norime matyti savo šeimas gyvas!
Pasaulis jau suprato, kad Putinui žmogaus gyvybė yra bevertė. Jis gali naikinti ir bombarduoti civilius, žudyti vaikus. Tačiau jums – kiekvienam Žmogui – žmogaus gyvybė vis dar svarbi. Gyvybė yra neįkainojama.
Pasauli! Juk negalima leisti, kad pusė milijono ukrainiečių virstų alkanų šunų išplėšytais, neatpažintais ir nepalaidotais lavonais, gulinčiais po pastatų griuvėsiais, šiukšlinose prieglaudose.
Visas pasauli! Klausyk ir išgirsk mariupoliečius – jie prašo jūsų pagalbos padėti sustabdyti karą Ukrainoje, kuris kasdien nusineša šimtus gyvybių! Nenoriu didžiuotis, kad mano šeima paaukojo savo gyvybes kovose už miestą. Noriu girdėti jų balsus ir apkabinti juos gyvus. Mano šeima – vienintelis man vertingas ir brangus daiktas, mano gyvenimo prasmė.
Pasauli! Nenoriu, kad Mariupolis taptų Ukrainos laisvės ir drąsos simboliu tapdamas masine pusės milijono žmonių kapaviete. Nesiskaitys, jei valdžia iš viso pasaulio, deputatai ir korespondentai atvyks švęsti Ukrainos pergalės, padės gėlių ir rašys ilgas gedulingas kalbas apie laisvės kainą, o miesto gyventojų didvyriškumas bus įamžintas knygose ir filmuose. Tai nesuveiks.
Pasauli! Ukraina yra dėkinga jums už jūsų paramą, prieglobstį nuo karo bėgantiems mūsų žmonėms, už finansinę paramą, humanitarinę pagalbą, įrangos tiekimą, už sankcijas Rusijai – mūsų žudikei, už viską, ką darote dėl mūsų. Tačiau kai pusės milijono civilių gyvybei gresia pavojus, ar to pakanka? Mums reikia daugiau! Padėkite mums, pasauli!
Politikai! Lyderiai! Prezidentai! Jus išrinko žmonės, kad darytumėte tai, ką privalote, ir priimt sprendimą. Žmonės jumis pasitiki ir patiki savo gyvybes. Ukraina jau suprato, kad Budapešto memorandumas buvo ne kas kita, kaip popierėlis – mes nesame apsaugoti nuo karo ir visų jo atnešamų sielvartų, rūpesčių ir mirties. Tačiau mes žinome apie jūsų šalių pajėgumus, jūs galite mums padėti! Jūs galite padaryti už mus daugiau! Nelikite pašalyje su „nerimaujame ir užuojauta“, padėkite mums!
Laišką rašau atsisėdusi koridoriuje, nes jau seniai prasidėjo oro antskrydžio signalizacija ir turėjome bėgti į rūsį, bet... Mykolajive per apšaudymą žuvo 9 žmonės, tiesiog stovėję eilėje tam, kad išsigrynintų pinigus bankomate ir nueitų į parduotuvę. Sviedinys gali pataikyti ir į mane. Tačiau aš nebėgu į rūsį, nes noriu kreiptis į jus net ir rizikuodama savo gyvybe, kad šį laišką išsiųsčiau. Aš noriu išsaugoti savo šeimą!
Pasauli! Išgirsk mus!
Viso pasaulio žmonės, likite žmonėmis! Padėkite išgelbėti Mariupolį.
Pilna vilties dėl jūsų pagalbos, su malda sieloje už mūsų laisvą Ukrainą ir su sielvarto kupina širdimi už savo artimuosius.
