Rugpjūčio viduryje Talibanas užgrobė Kabulą, o rugsėjo pradžioje – ir visą Afganistaną. Pirmojo savo valdymo metu (1996-2001 m.) talibai atėmė iš savo šalies moterų faktiškai visas pamatines žmogaus teises. Daugelis nuogąstauja, kad ir šįkart pasikartos tas pats.
Tiesa, ir iki ateinant talibams Afganistane moterims nebuvo paprasta gyventi – dažnai ir pavojinga. Dėl to šalyje išsivystė fenomenas „bacha posh“ – mergaitės, kurias tėvai auklėja kaip berniukus (rengia „vyriškais“ drabužiais, bando įskiepyti tradicines „vyriškas“ vertybes ir pan.).
Apie šį reiškinį bene pirmoji pasaulyje dar prieš dešimtmetį prabilo JAV dirbanti švedų žurnalistė, Pulitzerio premijos laureatė Jenny Nordberg.
Ekspertė portalui „Meduza“ pasakojo, kad į Afganistaną atvyko norėdama pasižiūrėti, kaip šaliai sekasi įgyvendinti JAV ir Europos šalių organizuotą moterų teisių gynimo projektą. „Man atrodė, kad reikalai šiuo klausimu ten prasti, norėjau įsitikinti tuo pati“, – aiškino ji.
„Mūsų brolis iš tiesų yra mergaitė“
J. Nordberg atskleidė, kaip susidūrė su „bacha posh“ reiškiniu: „Sykį ėmiau interviu iš Azeetos Rafhat – moters, kurią išrinko į Afganistano parlamentą. Paaiškėjo, kad ji turi keturis vaikus: tris dukras ir sūnų. Aš su jais susitikau. Berniukui tuo metu buvo apie šešerius metus. Jis buvo labai panašus į seses, tačiau trumpai kirptas, aprengtas džinsais ir marškinėliais.
Jo seserys man sakė: „Tu žinai, mūsų brolis iš tiesų yra mergaitė“. Iš pradžių aš pagalvojau, kad mes vienas kitą ne taip supratome arba mergaitės blogai kalba angliškai. Tačiau vėliau kita pasakė: „Ne, iš tiesų. Jis – mūsų sesuo“. Tuomet aš visai susipainiojau, pasižiūrėjau į tą vaiką ir pagalvojau: „Mergaitė čia ar berniukas? Aš nežinau. Vaikai dažnai atrodo panašiai“.
Tuomet ji pakalbėjo su vaikų mama ir A. Rafhat atsakė: „Žinote, mes labai didžiuojamės savo keturiomis dukterimis. Tačiau jaunėlę rengiame kaip berniuką“. Moters teigimu, Afganistane tik berniukai yra laikomi žmonėmis. Visos teisės priklauso vyrams.
Būtent tuo metu, anot žurnalistės, ji pirmą sykį sužinojo apie tokį reiškinį, kaip „bacha posh“ – būtent taip vadinami tokios mergaitės, kurias tėvai bando „suberniukinti“. Afganistane tai yra praktiškai atskira lyties tapatybė. Tačiau Vakaruose apie tokį reiškinį niekas negirdėjęs. Tuomet J. Nordberg kalbinti diplomatai, akademikai, rašytojai, žurnalistai, kariškiai, antropologai, net lyčių tyrimų specialistai neturėjo jokio supratimo apie šį reiškinį. 2010-aisiais ji parašė straipsnį „The New York Times“ šia tema ir sulaukė prašymų parašyti apie tai knygą, kuri pasaulį išvydo 2014-aisiais.
„Kažkokių statistinių duomenų apie tai, kiek afganų mergaičių rengiamos kaip berniukai, nėra. Tačiau aš žinau daug tokių istorijų. Afganų šeimos turi pakankamai priežasčių apsimesti, kad jų mergaitės – tai yra berniukai. Afganistane sūnūs yra labiau vertinami, nes genčių kultūroje dažniausiai tik jie gali paveldėti tėvų turtus ir pratęsti giminę. Šeimos be berniukų – afganų kultūroje pasmerktos gailesčiui ir patyčioms. Net „išgalvotas“ sūnus pagerina tokios šeimos padėtį visuomenėje. Pačiai „bacha posh“ merginai lengviau įgyti išsilavinimą, dirbti ne namuose, ji netgi gali lydėti savo seseris viešumoje. Toks žmogus gauna laisves, kurių visuomenėje mergaitės negali tikėtis, kurios griežtai skiria vyrus ir moteris“, – aiškina knygos apie „bacha posh“ reiškinį autorė.
Be grynai praktinių ir ekonominių priežasčių šiam reiškiniui atsirasti svarbų vaidmenį atlieka ir prietarai. Menkiau išsilavinę afganistaniečiai dažnai yra įsitikinę, kad motina gali nulemti savo vaiko lytį – todėl ją kaltina, jeigu gimsta dukra. O kai kurie tiki, kad „bacha posh“ gali padidinti tikimybę „tikro“ berniuko gimimui šeimoje.
Tokias mergaites paprastai kerpa trumpai ir rengia tipiniais Afganistane „vyriškais“ drabužiais. Prieš tokią praktiką nėra kokių nors teisinių ar religinių ribojimų, tačiau daugeliu atvejų „grįžimas“ į moteriškumą prasideda, kai vaikas pradeda lytiškai bręsti.
Lengviau gauti darbo ir padėti išlaikyti šeimą
„Savo knygoje aš aprašiau dešimtmetės Miinos istoriją, kuri gyveno viename iš skurdžiųjų Kabulo rajonų. Ryte ji kartu su savo bendraamžėmis eidavo į mokyklą, o grįžusi namo persirengdavo berniukiškais drabužiais. Tuomet eidavo dirbti į maisto produktų parduotuvę. Kiekvieną dieną ji namo parsinešdavo apie 1,3 dolerių vertės uždarbį, kad padėtų pramaitinti savo 8 seserų ir 40-metės motinos šeimą. Jos tėvas dirbo akmenskaldžiu, tačiau didžiąją dalį atlygio išleisdavo narkotikams. Pasak mergaitės motinos, jos šeimai „bacha posh“ – praktinė būtinybė, galimybė išgyventi. Po to, kai mergaitė užaugs, jos vietą užims jaunesnės seserys“, – pasakojo žurnalistė.
Pasitaiko ir kitokių atvejų, kuomet mergina nesijaučia esanti „moteriška“. J. Nordberg pasakojo apie 15-metę Zachrą, kuri „kiek save prisimena persirenginėjo berniuku“. Pasak merginos, kai ji lankė tekvondo treniruotes, tik treneris žinojo, kad ji yra mergaitė. Netgi jos motina kelis sykius bandė siūlyti jai keisti savo užsiėmimus į „labiau moteriškus“, tačiau pati Zachra tam nejautė jokio polinkio. Savo sprendimą ji aiškino tuo, kad „į merginas Afganistane žiūrima iš aukšto, persekioja, įžeidinėja, o būdama vyru ji be jokių problemų gali išeiti iš namų“.
Švedų žurnalistės teigimu, autentiškų istorijų apie „bacha posh“ surasti sudėtinga. Iš pradžių ji net galvojo, kad tai tik vienetiniai atvejai, keistos šeimos. Galų gale ji pradėjo Afganistane klausinėti visų sutiktųjų, ar šie pažįsta tokių žmonių. J. Nordberg ilgainiui pakalbino dešimtis berniukais mergaites perrenginėjančių porų ar moterų, kurias vaikystėje vertė apsimesti berniukais.
Skiriasi sostinės ir regionų gyventojai
Knygos apie „bocha posh“ reiškinį autorės teigimu, labai skiriasi Afganistano sostinės ir skurdžių regionų gyventojai. „Jie neturi nei pinigų, nei išsilavinimo. Ir būtent ten vyrauja tradiciniai konservatyvūs įsitikinimai. Tačiau didžiųjų miestų gyventojai yra gerokai šiuolaikiškesni – daugelis ten per pastaruosius 20 metų gavo išsilavinimą, įskaitant ir aukštąjį. Jie turi butus su vandentiekiu, „aifonus“, jie važinėja viešuoju transportu. Ne Dubajus, aišku, tačiau tai yra didžiulis skirtumas nuo kaimo vietovių. Pavyzdžiui, moterys ten gali eiti į darbą. Ne visos, aišku, tačiau kai kurios, kurioms leidžia vyrai ar tėvai“, – pasakojo Afganistane gyvenusi moteris.
Labiausiai ją Afganistane šokiravo moterų padėtis šalyje – vienintelė jų paskirtis gyvenime – ištekėti ir gimdyti vaikus. Jos net negali spręsti, nori jos tekėti ar už ko nori. Nori ji vaikų, kiek nori ir kada tai daryti. Jos taip pat negali spręsti, ar eis į mokyklą, universitetą, ar įgis profesiją.
Per pastaruosius 20 metų buvo krypstama į geresniąją pusę. Daugiau merginų gavo galimybę įgyti išsilavinimą, ypač didžiuosiuose miestuose. Tačiau iš esmės visuomenės santvarka nesikeitė. Daugelis Afganistano moterų negali išsiskirti, net jeigu vyrai jas muša. Jeigu jos nori pabėgti nuo tokio vyro, netenka motinystės teisių. Jeigu moterį prievartauja, ją gali priversti tekėti už prievartautojo. Iš esmės tokios moterys neturi jokios valstybės apsaugos. „Aš labai baiminuosi dėl to, kas gali nutikti su moterimis dabar (po talibų įvykdyto šalies užgrobimo)“, – aiškino J. Nordberg.
