Šiltą dieną Vilniuje, medžio pavėsyje sėdi bene laimingiausi 20-mečiai pasaulyje. Atsižvelgiant į puikų orą ir skanią kavą, sunku pagalvoti, gal būtų galima jaustis kitaip. Negana to, 23 metų Simona Jurkuvėnaitė ką tik gavo 21 tūkst. eurų iš Lietuvos vyriausybės tam, kad galėtų režisuoti trumpametražį filmą apie Lietuvos paauglius.
„Tai puiki vieta. Labai nuostabu, kad tokių galimybių yra“, – portalui „The Guardian“ teigia Simona, mosteldama ranka į sutvarkytą aikštę Naujamiesčio pakraštyje.
Trykštantis optimizmas
Galimybės tokios geros, o optimizmo lygis toks didelis, kad Lietuva šiemet užėmė pirmąją vietą pagal laimingiausių jaunesnių nei 30 metų žmonių pasaulyje reitinge. Šalies „Z kartos“ (gimę nuo 1997 iki 2012 m.) ir „tūkstantmečio kartos“ (gimę nuo 1981 iki 1996 m.) atstovai save įvertino 7,76 balo iš 10 pagal laimės skalę. Tai gerokai lenkia Jungtinę Karalystę ir JAV, kurios užima 32 ir 62 vietą.
„Iš tikrųjų man čia patinka. Taip, yra problemų, bet jų yra visur. Manau, kad daugelis jaunų žmonių čia yra gana patriotiški. Bent jau Vilniuje jaučiasi, kad, palyginti su kitomis Europos šalimis, gyvename gerai“, – kalbėjo Simonos draugas Gantas Bendikas, 23-ejų metų jaunuolis, kuris tuoj baigs studijas.
Simonos ir Ganto Lietuva labai skiriasi nuo tos, kurioje užaugo jų tėvai. Buvusios sovietinės šalies BVP vienam gyventojui per jų gyvenimą išaugo daugiau nei keturis kartus. Lietuvos klestinčiame technologijų sektoriuje tarp eksportuojamų prekių yra „vienaragiai“, o praėjusiais metais vidutinis bendrasis darbo užmokestis šalyje padidėjo 12,6 proc.
Universitetai yra nemokami, o 57 proc. gyventojų turi aukštąjį išsilavinimą (ES vidurkis – 43 proc.). Kaip teigia 23 metų rinkodaros specialistė Karolina Motiejūnaitė: „Mes visi gimėme laisvoje Lietuvoje. Nieko kito neteko patirti“.
Naujai įtvirtintas Lietuvos, kaip pasaulio jaunimo sostinės, statusas galbūt šiek tiek nustebino čia gyvenančius žmones („Na, manęs ir mano draugų jie neklausė“ – dažna replika), bet ne ataskaitą parengusius tyrėjus, kurie nuo pat duomenų rinkimo pradžios stebėjo, kaip Baltijos šalys kopia aukštyn reitingų lentelėje. Panašu, kad atotrūkis tarp Rytų ir Vakarų mažėja.
Lietuva – jaunų menininkų šalis
Kino režisierė Marija Kavtaradzė jaučia, kad sostinėje įmanoma padaryti norimą karjerą.
„Sakyčiau, kad kiekvienas gerai dirbantis žmogus čia gali gerai gyventi. Žinoma, jei esi kūrėjas ir dirbi kultūros srityje, o ne startuolyje, uždirbsi mažiau pinigų – tai faktas. Bet yra toks jausmas, kad čia vis dar gali pasistengti“, – sako 33-ejų metų moteris, ką tik išleidusi savo antrąjį vaidybinį filmą „Tu man nieko neprimeni“.
M. Kavtaradzei puikiai tinka kalbėti apie jaunų žmonių gyvenimą posovietinėje Lietuvoje. Jos 2014 m. sukurtas trumpametražis filmas „Man dvim keli“ puikiai atspindi kančią, kai prieš tave atsiveria tiek daug durų, bet nežinai, pro kurias žengti. Ji sako, kad tai privilegija, apie kurią jos tėvų karta galėjo tik pasvajoti.
„Mūsų išskirtinumas tas, kad pamatėme, kaip šalis labai greitai pasikeitė. Mano kartos atstovai visi augome labai panašiai, ekonomiškai. Na, pavyzdžiui, neturiu draugų, kurie augdami būtų buvę turtingi. Todėl manau, kad tai tam tikra prasme suteikia mums mąstyseną, kad galime viską“, – teigė kūrėja.
Politiškas jaunimas
Prašvilpus Lietuvos prezidento rinkimams, dvidešimtmetė Agnė Urbonaitytė sakė, kad ėjo balsuoti po lietuvių filologijos paskaitos.
„Mes labai politiški“, – sako ji apie savo bendraamžius.
Per paskutinius 2019 m. Europos Parlamento rinkimus Lietuvoje rinkėjų aktyvumas buvo 53,48 proc. ir viršijo bendrą ES rodiklį – 50,66 proc. Ji atsisako pasakyti, už ką balsuos, bet sako, kad daugumos žmonių mintyse – karas Ukrainoje.
„Mes nesame tokie laimingi, kaip žmonės galvoja!“ – juokauja ji, prieš pradėdama vardyti sąrašą priežasčių, dėl kurių myli Lietuvą, įskaitant žaliąsias erdves ir sostinėje gyvenančius įdomius žmones.
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto psichologijos profesorius Antanas Kairys kaip vieną iš pagrindinių jaunimo gerovės priežasčių įvardija politinę situaciją.
„Jaunimas Lietuvoje dabar turi daug galimybių. Po nepriklausomybės atgavimo pokyčiai yra drastiški – tiek kalbant apie ekonominę situaciją, tiek apie kasdienį gyvenimą. Manau, kad viena iš priežasčių, kodėl jaunimas šioje ataskaitoje užima tokią aukštą vietą, yra ta, kad jie nepatyrė Sovietų Sąjungos realybės. Jie ją pažįsta tik iš savo tėvų ir senelių pasakojimų“, – sakė profesorius.
Augimas su baime
Milda Mitkutė sėdi ant medinės platformos, prispaudusi kelius prie krūtinės, ir šypsosi.
„Užaugome su baime, kad viskas, ką čia turime gražaus, gali būti atimta per sekundę. Atrodo, kad žmonės užsienyje pamiršta, jog Ukrainoje vyksta karas, ir tai kelia nerimą“, – sako ji.
Galbūt kai kuriose Vakarų šalyse jaučiamas nuovargis dėl karo Ukrainoje, tačiau lietuviams Rusijos grėsmė vis dar išlieka didžiulė. Tai patvirtino 30-metis vilnietis fotografas Karolis Pilypas.
„Vieną dieną namuose žiūri televizorių, o kitą dieną valdžia tau liepia susikrauti atsarginį krepšį“, – teigia fotografas.
Klausimas dėl savižudybių
Taip pat yra galvosūkis dėl šalies savižudybių skaičiaus – 2020 m. jis buvo didžiausias ES ir siekė 21,3 mirčių 100 000 gyventojų.
„Vyresnio amžiaus žmonėms psichikos sveikata vis dar yra tabu tema. Pavyzdžiui, mano mama vis dar netiki, kad psichikos sveikata Lietuvoje yra problema“, – sako 19-metė Cinny, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto studentė.
A. Kairys mano, kad tai sovietmečio palikimas.
„Jaunimas mažiau stigmatizuoja psichikos sveikatą, tačiau ta stigma išlieka tarp vyresnės kartos žmonių. Manau, tai iš dalies susiję su Sovietų Sąjungos realybe, kai psichikos sveikatos tarnybos buvo naudojamos politiniais sumetimais. Pavyzdžiui, politiniams oponentams įkalinti“, – kalbėjo profesorius.
Puikus naktinis gyvenimas
„Naktinį gyvenimą vertinčiau kaip vieną geriausių Europoje“, – sako 21 metų programinės įrangos inžinerijos studentas Danilas Švageris pro didžiulius akinius nuo saulės, kuriuose atsispindi dangus.
Vis dėlto jis pabrėžia, kad norėtų vasaroti kokioje nors tolimoje vietoje, kur galėtų pabėgti nuo žiaurių Lietuvos žiemų. Kaip ir daugelis mano kalbintų žmonių, jis ir jo draugas Rokas Astrauskas, kai pasirodė žinia apie „Laimės ataskaitą“, manė, kad tai buvo pokštas. Tačiau apskritai jie sako esantys patenkinti savo gyvenimu, ypač dabar, kai vakarai ilgėja ir jie gali šešis kartus per savaitę žaisti tinklinį.
Kai saulė pamažu ima leistis, o dangus nusidažo rausvai, pro atvirą baro langą sklinda šurmulys iš laiko. Informacinio technologijų darbuotojas Lukas Saženis su keliais kolegomis lauke smagiai leidžia laiką. Paklausus ar jis laimingiausias žmogus pasaulyje, jis atsako – ne visai.
„Gal ir ne pats laimingiausias, bet manau, kad esu palyginti laimingas. Jaučiu, kad kažko siekiame. Nesame sustingę vienoje vietoje. Lengva pastebėti, kad mums sekasi“, – teigia L. Saženis.
Dirbo visą gyvenimą ir gyvena kaip vargetos.
Nėra čia ko džiaugtis.
Kai kita grupė skursta
