„Current Time“ pakalbino tų dienų įvykių liudininką, pensininką Valentiną Didkovskį, kuris iki šiol atstatinėja savo apgriautą namą. 2022-ųjų vasarį Valentinas iš savo kiemo granatsvaidžiu apšaudė benzovežį ir apmėtė rusų karius granatomis ir taip padėjo sustabdyti prieš kariuomenės judėjimą.
„Aš pradėjau mėtyti į juos granatas. Vienas per vidurį ir kitą iš šono. Pradėjo labai stipriai šaudyti į tvorą“, – prisimena V. Didkovskis.
Granatsvaidį Valentinas gavo vietos teritorinės gynybos skyriuje kelios dienos prieš Rusijos pajėgų įsiveržimą. Rusams įėjus į miestą Valentinas perdavė Ukrainos kariuomenės pajėgoms Rusijos technikos judėjimo koordinates.
„Aš išgirdau labai stiprius sprogimus. Šarvuočiuose detonavo amunicija. Jaučiau tokį adrenaliną, kad man jau buvo viskas vienodai, tiesą sakant. Nei baimės, nieko“, – pasakojo prisiminimus vyras.
Vaizdai su pamušta rusų karine technika apskriejo viso pasaulio žiniasklaidą. Vokzalnaja gatvė, kurioje gyvena Valentinas, – viena labiausiai nukentėjusių Bučoje. Išlikusių sveikų namų čia neliko. Padedant užsienio valstybėms ir vietos valdžiai šiuo metu čia vyksta dideli statybų darbai.
Jablunskajos gatvė vietos gyventojų yra vadinama „mirties gatve“. Būtent čia Rusijos okupacijos metu buvo sušaudyti dešimtys civilių. Beveik mėnesį Rusijos desantininkai bandė iš čia prasiveržti į Irpinę ar net Kyjivą. Vietos gyventojams tas okupacijos mėnuo tapo tikru pragaru. Rusijos kariuomenės kariai šioje gatvėje sušaudė apie 60 civilių, žudė teritorinės gynybos belaisvius. Aštuonis iš jų rusų kariai iš pradžių kankino, o vėliau sušaudė. Šiuo metu ten įrengtas memorialas žuvusiems.
Aleksandras Turovskis šioje vietoje gedi savo žuvusio sūnaus. „Štai čia jis gulėjo. Čia visi vyrukai gulėjo. Visi aštuoni gulėjo čia. Čia jie juos visus kankino“, – pasakojo vieno iš nužudytų teritorinės gynybos savanorių tėvas.
Jo sūnui Sviatoslavui pernai vasario 23-ąją suėjo 35-eri, dirbo vietos tipografijos ceche. Į teritorinę gynybą prisijungė pirmąją Rusijos plataus masto puolimo dieną.
„Praėjo daugiau nei metai… Jis po darbo šeštą valandą atidarė duris, užėjo, ir sako: „Sveikas, kaip reikalai?“ Jau daugiau nei metai praėjo, o aš vis laukiu. Man netgi dabar nesitiki, kad aš jį palaidojau. Žinau tiksliai, kad jis ten. Tačiau laukiu“, – „Current Time“ televizijai pasakojo savo išgyvenimus vyras.
Prieš mirtį Sviatoslavas spėjo susisiekti su savo tėvo žmona ir pranešti, kad situacija labai sudėtinga, bei paprašė nieko nesakyti tėvui. Kovo ketvirtąją jis tėvui parašė žinutę, kad nebegali palaikyti ryšio ir paprašė neskambinti – „aplink čečėnai“. „Ir viskas. O vėliau šeštą dieną man paskambino ir pasakė, kad jį kankino ir sušaudė. Išdūrė akis ir sušaudė“, – pasakojo A. Turovskis.
Jablunskos gatvės 144 name rusų kariai įsirengė savo štabą, kurį pavertė „tikra kankinimo vieta“. Vieno iš čia nužudytųjų žmona ateina beveik kiekvieną dieną ir teigia, kad jaučiasi lyg vaikščiotų tarp kūnų. Anot moters, lavonai buvo suversti tiesiog kieme, visur buvo kraujo.
Vietos gyventojos Natalijos vyras Andrejus Verbovojus iš pradžių planavo vykti iš miesto kartu su žmona ir sūnumi pirmosiomis Rusijos pajėgų įsiveržimo dienomis. Tačiau vėliau persigalvojo ir liko ginti miesto.
„Apie tai, kad jis įstojo į teritorinę gynybą, aš sužinojau daug vėliau. Jis man apie tai nesakė, nes nenorėjo, kad aš jaudinčiausi. Aš nuolat jam kartojau, kad važiuotų. Ir baisiausia, kas nutiko, – tai, ką rusai su juo padarė. Tai, kad jie jį sušaudė. Tai, kad jie nusprendė juos ten kankinti. O blogiausia – tai, kad metai praėjo, tačiau niekas nesulaukė bausmės“, – aiškino N. Verbovaja.
Andrejui tuo metu buvo 55-eri, dirbo staliumi. Natalija su vyru santuokoje išgyveno 25 metus.
„Eina laikas, o aš vis labiau suvokiu, kad netekau artimiausio ir mylimo man žmogaus. Tai yra labai sunku. Todėl, kad laikas negydo. Laikas praeina. O žaizda širdyje išlieka visam gyvenimui. Ir ta žaizda atsiveria. Ji kraujuoja. Ją labai skauda“, – liejo širdgėlą Natalija.
Apie vyro žūtį ji sužinojo tik išlaisvinus Bučą – iš nuotraukų socialiniuose tinkluose. Moteris iki paskutinės akimirkos negalėjo tuo patikėti, nors visi įrodymai tai teigė.
Kyjivo srities prokuratūros duomenimis, Bučoje buvo aptikta daugiau nei 600 rusų karių nužudytų civilių. Absoliuti dauguma jų buvo sąmoningai sušaudyti.Praėjus metams po deokupacijos daugelis Bučos gyventojų iki šiol negali atsigauti po įvykių. Jų teigimu, dabar jų miestas „kvepia mirtimi“, miestas – skausmo vieta.
