O po to, kai buvo sukritikuotas Putino ir už tokį pareiškimą pavadintas išdaviku, nors jo vardas ir nebuvo paminėtas, „Wagner“ atkirto, kad „tėvas“ neteisingai pasirinko ir netrukus šalis turės naują prezidentą.
Dabar Rusijos prezidentas susiduria su didžiausia grėsme per 23 metus, vadovaujant tokio dydžio branduolinei valstybei kaip Rusija.
CNN žurnalistas Nickas Patonas Walshas analizėje „Putinui gresia prarasti geležiniais gniaužtais laikomą valdžią. Kitos 24 valandos yra kritinės“ rašo, kad ji stulbina matyti, kaip visą dešimtmečius išlaikytas visiškos kontrolės sluoksnis – didžiausia jo autokratijos stiprybė – subyrėjo per naktį.
Tai buvo ir neišvengiama, ir neįmanoma. Neišvengiama, nes netinkamas karo valdymas reiškė tik tokią homogeniškai uždarą ir atsparią kritikai sistemą, kaip Kremlius, galėjo išgyventi tokią siaubingą nelaimę. Ir tai neįmanoma, nes Putino kritikai tiesiog išnyksta, iškrenta pro langus arba žiauriai apsinuodija. Tačiau dabar penkta pagal dydį armija pasaulyje laukia savaitgalio, kai brolžudystė – ginklų atsukimas į kolegas karius – yra vienintelis dalykas, galintis išgelbėti Maskvos elitą nuo žlugimo.
Esame taip įpratę žiūrėti į Putiną kaip į meistrišką taktiką, kad „Wagner“ vado Jevgenijaus Prigožino nepaklusnumo pradžia kartais buvo vertinama kaip dūmų uždanga – Putino siekis išlaikyti savo generolus nuošalyje su ištikimu pakaliku, kuris yra ir atviras jų kritikas. Tačiau tai, ką matome šiandien – kai Putinas buvo priverstas pripažinti, kad Rostovas prie Dono, pagrindinis jo karinis centras, yra jo nekontroliuojamas – verčia abejoti, kad jį valdė Kremlius.
Tikėtina, kad „Wagner“ kurį laiką šį maištą planavo.
Šio maišto priežastis pasirodė skubota ir spontaniška – smūgis iš oro „Wagner“ stovyklai miške, kurį Rusijos gynybos ministerija paneigė – pasirodė praėjus kelioms valandoms po to, kai Prigožinas paneigė Rusijos vardijamas karo priežastis Ukrainoje.
Jis iš dalies kalbėjo tiesą apie pražūtingą karo pradžią: Rusijai negresia NATO puolimas, rusai nebuvo persekiojami. Vienintelė apgaulė, kurią jis savo kalboje pakartojo, buvo tai, kad už invazijos plano slypi turtingiausi Rusijos žmonės, o ne pats Putinas. „Wagner“ pajėgos labai greitai susibūrė ir persikėlė į Rostovą. Tai sunku padaryti spontaniškai per vieną popietę.
Galbūt Prigožinas svajojo, kad gali paskatinti Putiną pakeisti gynybos ministerijos vadovybę, kurią „Wagner“ vadovas viešai smerkė kelis mėnesius. Tačiau Putino kreipimasis šeštadienio rytą šią perspektyvą padarė neįmanoma. Dabar tai yra egzistencinis Rusijos elito pasirinkimas – tarp svyruojančio prezidento režimo ir tamsaus samdinio Frankenšteino, kurį jis sukūrė savo nešvariems darbams, atsigręžusiam į jo šeimininkus.
Tai lemiamas momentas ir Rusijos kariuomenei. Prieš kelerius metus švelni Prigožino kritika būtų privedusi prie to, kad elito specialiosios pajėgos būtų jį išvežusios. Tačiau dabar jis laisvai klajoja, atvirai žvelgdamas į žygį į Maskvą. Kur yra FSB specialiosios pajėgos? Nukentėję nuo karo, ar netrokšta sutikti su ginkluotais ir patyrusiais „Wagner“ bendražygiais?
Tai ne pirmas kartas, kai šį pavasarį Maskva atrodo silpna. Bepiločio lėktuvo ataka prieš Kremlių gegužę turėjo paskatinti Putiną supantį elitą suabejoti, kodėl sostinės gynyba buvo tokia silpna. Po kelių dienų į elitinio rajono namus nusitaikė dar daugiau dronų. Tarp Rusijos turtuolių penktadienio įvykiai pašalins bet kokį klausimą, ar jie turėtų abejoti tvirta Putino valdžia.
Ukraina greičiausiai džiaugsis šio sukilimo pražūtinga akimirka Rusijai. Tikėtina, kad tai pakeis karo eigą Kijevo naudai. Tačiau maištai retai baigiasi Rusijoje – ar kur nors – tokiais rezultatais, dėl kurių jie kilo. 1917 m. caro Nikolajaus II pašalinimas Rusijoje virto bolševikų revoliucija, Lenino, o vėliau – Sovietų imperija.
Prigožinas gali nelaimėti, o Kremliaus kontrolės pamatai gali nesugriūti. Tačiau nusilpęs Putinas gali daryti neracionalius dalykus, kad įrodytų savo jėgą.
Jis gali būti nesugebantis susitaikyti su pralaimėjimu ateinančiais mėnesiais Ukrainos fronte. Jis gali nežinoti apie savo ginkluotųjų pajėgų nepasitenkinimo gilumą ir tinkamai nekontroliuoti jų veiksmų. Rusijos, kaip branduolinės valstybės, elgesys priklauso nuo stabilumo viršūnėje.
Vis tik neįmanoma įsivaizduoti, kad Putino režimas kada nors grįš į ankstesnes kontrolės aukštumas. Ir neišvengiamai laukia tolesnės suirutės ir pokyčiai.
