2024 m. rugsėjo 11 d. mirė Rusijos žurnalistas ir televizijos laidų vedėjas N. Svanidzė. Jo svarbiausias palikimas – šviečiamieji dokumentiniai filmai, kuriuose milijonams žiūrovų suprantama kalba perteikta Rusijos istorija, įskaitant ir nemaloniausius jos epizodus.
2003–2013 m. valstybiniame kanale „Rossija-1“ rodytame televizijos seriale „Istorinės kronikos“ N. Svanidzė atvirai kalbėjo apie tokias temas kaip stalininės represijos, Baltijos valstybių okupacija ar Holodomoras.
Tačiau nuo 2014 m. Rusijos televizija pasuko kita linkme: istorijai skirtos laidos ėmė garbinti sovietų lyderius, pateisinti totalitarizmą ir ekspansionizmą bei demonizuoti Vakarų šalis.
Nepaisant valstybės retorikos pokyčių, N. Svanidzė išliko nuoseklus valdžios kritikas ir net po 2014 m. dažnai pasirodydavo federaliniuose kanaluose.
„Istorinės kronikos“, sukurtos kartu su jo žmona Marina Žukova, – vienas ambicingiausių šiuolaikinės Rusijos dokumentinių projektų.
Per dešimt metų žurnalistai sukūrė ir parodė 96 serijas: po vieną kiekvieniems Rusijos istorijos metams nuo 1901 iki 1993 m. bei po dvi – trims svarbiausiems metams: 1917, 1941 ir 1993-iesiems. Projektas baigtas 2013 m., o serijos apie 1994–2000 m. taip ir nebuvo parodytos.
Nuo to laiko Rusijos televizijoje neatsirado nė vieno panašaus masto projekto, siūlančio objektyvų šalies istorijos vaizdą, rašo „The Insider“.
Valstybė vis daugiau finansuoja revizionistinius filmus ir serialus apie SSRS bei Rusijos imperiją. Taip manipuliuojama visuomenės sąmone, išnaudojant politinį neišprusimą, pasyvumą, konspiracinį mąstymą ir po SSRS žlugimo išlikusį prarastos didybės jausmą.
Rusijos televizijos kelias nuo N. Svanidzės projekto iki naujausių filmų apie SSRS aiškiai parodo istorinės sąmonės nuosmukį šiuolaikinėje Rusijoje.
„Istorinės kronikos“ – projektas, kuris mokė rusus žiūrėti į praeitį be pagražinimų
„Istorinės kronikos“ atspindėjo ankstyvosios posovietinės Rusijos dvasią. Atsikračiusi cenzūros, visuomenė siekė iš naujo įvertinti savo praeitį.
N. Svanidzė projektas siūlė atvirą pokalbį, ryškų, dažnai humoristinį, apie skaudžiausius XX a. Rusijos istorijos momentus. Jo išskirtinumas – atvira sovietinių represijų kritika.
Televizijos laidų vedėjo ir žurnalisto pasakojimas apie revoliuciją, Josifo Stalino erą ir vėlyvąją SSRS nepalieka abejonių: sistema buvo iš esmės ydinga.
Iki epizodo apie SSRS žlugimą žiūrovui tampa aišku, kad šis žlugimas nebuvo nei „geopolitinė tragedija“, nei užsienio intrigų rezultatas – Sovietų Sąjunga žlugo dėl savo pačios prieštaravimų.
N. Svanidzė nesibaimino kalbėti ir apie SSRS elgesį su okupuotomis vadinamosiomis „nacionalinėmis respublikomis“.
1974 m. epizode, skirtame Lietuvos aktoriui Donatui Banioniui, jis pasakoja apie Baltijos valstybių okupaciją – masines deportacijas, partizanų kovas ir žalą, kurią SSRS padarė naujųjų „narių“ ekonomikoms. Šiuo atžvilgiu jo serialas buvo visiškai naujas reiškinys Rusijoje: Latvijos, Lietuvos ir Estijos istorija viešojoje erdvėje iš esmės nebuvo aptariama net ir po 1991 m. įvykių.
Svarbiausia, N. Svanidzė visada žvelgė į istoriją per individualių žmonių asmenybių prizmę. Jis matė istoriją kaip konkrečių žmonių moralinių pasirinkimų rezultatą.
Putino eroje teigiama, kad SSRS žlugimas – didžiausia XX a. geopolitinė katastrofa
Apie 2018–2022 m. Rusijos ideologija patyrė dar vieną transformaciją. Galutinai buvo atmesti visi 1990-ųjų ir 2000-ųjų pradžios likučiai, įskaitant kritišką požiūrį į istoriją. Vis dažniau eksploatuojamos „siaubingų 1990-ųjų“, „blogio“ Jelcino ir tariamo rusų pažeminimo po SSRS žlugimo temos.
Vladimiro Putino eros televizija atgaivino 2005 m. formulę: SSRS žlugimas – didžiausia XX a. geopolitinė katastrofa.
Šiomis sąlygomis SSRS šlovinimas tapo norma. 2022 m. Rusijos visapusiškas įsiveržimas į Ukrainą dar labiau sustiprino retoriką apie „rusų pasaulį“ ir „tradicines vertybes“.
Valstybiniai projektai apie SSRS ir Rusijos istoriją ima krypti dviem kryptimis: viena – šlovina SSRS ir kritikuoja Vakarus; kita – pabrėžia sovietinius pasiekimus (industrializaciją, karines pergales, kultūrinius simbolius), vengdama visko, kas sovietinėje ideologijoje buvo „svetima“ ar „ne rusiška“.
Serialas „Tovarišč SSRS“
Dokumentinis serialas „Tovarišč SSRS“, rodomas nuo 2024 m., buvo prodiusuotas Staso Namino, remiamas Interneto plėtros instituto, o premjera transliuota per VGTRK platformą „Smotrim“. Seriale šalies praeitis pasakojama legendinio sovietų biurokrato Anastaso Mikojano akimis.
Pagal sovietinį anekdotą A. Mikojanas – žmogus, patariantis pareigūnui lietingą dieną nešiotis skėtį, o šis atsako: „Nesijaudink, bėgsiu tarp lašų.“
Šiam įvaizdžiui atitinkamai seriale A. Mikojanas aptaria nemalonius sovietų istorijos faktus: represijas, partijos valymus, kolektyvizacijos nesėkmes. Tačiau autoriai tvirtina, kad tikslas pateisino priemones: SSRS buvo didi šalis, o aukos – neišvengiamos.
Serialo veikėjas sako: „Stalinas geležine ranka, suprasdamas šios didžiulės, atsilikusios šalies inerciją, tempė ją į ateitį. Stalinas pasirinko botagą ir bauginimą, nes greitiems rezultatams tiesiog neturėjo kitų priemonių.“
Laikydamasis V. Putino eros retorikos, A. Mikojanas su ironija vartoja frazę „Vakarų partneriai“, nukreipdamas ją į Didžiąją Britaniją ir JAV.
Žiūrovams aiškinama, kad šios šalys nekentė ankstyvosios SSRS ir atsisakė su ja prekiauti – esą iš baimės ir neapykantos.
Net kai minima, jog kai kurie Vakarų pramonininkai finansavo Adolfo Hitlerio kilimą (tai iš dalies yra tiesa) autoriai apibendrina: „Keistas Vakarų verslo sluoksnių polinkis puoselėti nekontroliuojamus monstrus tapo liūdna pasaulio istorijos tendencija.“
„SSRS era“: nevaržoma beprotybė
„SSRS era“ buvo transliuojama 2023 m. – penkių filmų serialas, nagrinėjantis SSRS istoriją per buvusių respublikų prizmę: Centrinės Azijos, Kaukazo, Baltijos šalių, Ukrainos, Moldovos ir Baltarusijos.
Serialas be gėdos menkina Vakarus ir tas respublikas, kurios „drįso“ palikti Rusijos įtakos sferą.
Kiekviena serija paremta ta pačia schema: žiūrovai bombarduojami kompiuterine grafika ir eklektiškais vaizdais, o pasakotojas dėsto „teorijas“, pavyzdžiui: „Nacionalinėje valstybėje titulinė tauta nustato moralinį toną.“ Tada aiškinama, kaip SSRS padėjo šioms respublikoms „įgyti“ gamyklas, kolektyvinius ūkius, žiniasklaidos institucijas ir švietimo sistemą.
Įdomu tai, kad aptariant Centrinę Aziją ar Kaukazą – regionus, kur Rusija dar tikisi išlaikyti įtaką – pabrėžiamas jų kultūrinis ir mokslinis paveldas.
Tuo tarpu Baltijos valstybės, kurių nepriklausomybė Maskvai ypač nepriimtina, vaizduojamos kaip istorinės ir kultūrinės dykumos, pasauliui „nieko nedavusios, išskyrus Petro I meilužę Jekateriną“.
SSRS žlugimas beveik neaiškinamas. Epizodai tiesiog pereina nuo „gyvenimo sovietų valdžioje“ prie užrašo „Po skyrybų“, o tada rodoma dabartis.
Armėnija, pavyzdžiui, „įspėjama“, kad ji neturi perspektyvų ir nebus taiki, nes čia susikerta daugelio geopolitinių jėgų interesai.
Serialas plėtoja pseudo-filosofinę idėją: žmonijos istorija – tai kova tarp „globalių“ ir „nacionalinių“ projektų.
Šis serialas sulaukė kritikos net iš SSRS apologetų, pavyzdžiui, tinklaraštininko Klimo Žukovo, kuris teigė, kad valstybė jame vaizduojama silpna ir neveiksni.
Tačiau V. Putino režimas niekada nepretendavo būti tikrasis SSRS įpėdinis – jam svarbios ne idėjos, o kontrolės mechanizmai, kuriuos sovietinė valdžia taikė tiek vidaus, tiek užsienio politikoje, pažymima „The Insider“.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
