Lietuvių kalboje adaptuotiems asmenvardžiams dažniausiai yra tiesiog pridedamos galūnės. Tokiu atveju „Charles“ tampa „Charlesu“, „William“ – „Williamu“.
„Adaptuotiems asmenvardžiams ir vietovardžiams, kurie baigiasi priebalsiu (išskyrus 4.2–4.4 taisyklėse nurodyto tipo atvejus), pridedamos galūnės -as, -is, -(i)us ir jie linksniuojami kaip atitinkami lietuviški daiktavardžiai,“ – rašoma VLKK tinklalapyje.
Tačiau yra ir tam tikrų „karališkų“ išimčių. Pavyzdžiui, karalių ir karalienių vardai yra lietuvinami. Tokiu būdu jaunystėje buvusi tiesiog Elizabeth po inauguracijos tapusi karaliene ji tapo Elžbieta II. Taip ir princas Charlesas tampa karaliumi Karoliu III (Charles III).
„Karalių ir karalienių vardai (krikščioniškos tradicijos) lietuvių kalboje vartojami tradicinėmis lietuviškomis formomis. Atitinkamai Anglijos karalienės (1533–1603) vardas angl. Elizabeth ne adaptuojamas, bet vartojama tradicinė lietuviška forma – Elžbieta, taigi ne Elizabetė ir ne Elizabeta.
Kitomis kalbomis taip pat vartojamos savitos formos, plg.: angl. Elizabeth I – ček. Alžběta I, isp. Isabel I, it. Elisabetta I, rus. Елизавета I,“ – rašoma VLKK tinklalapyje.
Istorijoje žinome daugiau „Charles“ pavyzdžių, vadinamų „Karoliu“. Vienas žymiausių – Karolingų dinastijos atstovas Charlemagne (lot. Carolus Magnus, angl. Charles the Great), kuris lietuviškai vadinamas Karoliu Didžiuoju.
Ankstesni „Karoliai“ – Didžiosios Britanijos valdovai – nepasižymėjo didele sėkme. Charlesas I (Karolis I) buvo vienintelis britų monarchas, kuris buvo viešai teisiamas ir kuriam buvo įvykdyta mirties bausmė už išdavystę, o Charlesas II (Karolis II), dar vadintas Linksmuoju monarchu, daug metų praleido tremtyje ir turėjo 13 nesantuokinių vaikų ir daugybę meilužių.
Dar daugiau painiavos galėjo įvelti ir pats Charlesas III – jis turėjo teisę pasirinkti vieną iš keturių vardų. Pavyzdžiui, jis galėjo pasirinkti karališką vardą Jurgis VII (George VII), o taip pat tapti karaliumi Pilypu ar Artūru.
