Ekspertai pažymi, kad Rusijai pačiai joks didelio masto karas nėra nei naudingas, nei reikalingas. Todėl bus pasirinktas „raumenų demonstravimo“ kelias ir siekis destabilizuoti Ukrainą priverčiant Kijevą pasirašyti Minsko susitarimus faktiškai kapituliacinėmis sąlygomis. Tiesa, Vakarai neturi jokių garantijų, kad Kremlius sustos ir nesibraus tolyn, net ir gavęs Ukrainos kontrolę.
Amerikiečiai savo atsakyme akcentavo ginkluotės kontrolės klausimą, politinių derybų galimybes. Rusija savo ultimatyviuose „pasiūlymuose“ reikalavo ne tik nebesiplėsti į Rytus, bet ir atitraukti ginkluotę bei karius iš dabartinių NATO šalių šalies kaimynystėje ir grįžti prie 1997-ųjų ribų.
NATO atsakyme Rusijai taip pat pateikė savo poziciją, kurios pagrindas – Rusija turi atitraukti savo kariuomenę iš Gruzijos, Ukrainos ir Moldovos teritorijų. Mainais siūloma atnaujinti diplomatinių abiejų pusių struktūrų darbą, organizuoti derybas dėl ginkluotės dislokavimo tarp Rusijos ir NATO.
NATO ir JAV pozicijos iš esmės identiškos, buvo suderintos kartu su kitomis aljanso narėmis ar šalimis-partnerėmis.
Rusijos reakcija
Oficialaus Rusijos užsienio reikalų ministerijos atsako į dokumentus, kuriuose perdavė JAV ir NATO, dar nėra. Tačiau, sprendžiant pagal ankstesnių derybų eigą ir įvairių politikų komentarus, galima drąsiai teigti, kad Maskvos tokie Vakarų šalių atsakymai netenkina.
Federacijos Tarybos tarptautinių santykių komiteto vienas iš narių Vladimiras Džabarovas „RIA Novosti“ tvirtino, kad JAV atsakymo „negalima priimti“ ir pažadėjo Rusijos atsaką „per artimiausias kelias dienas“, o konsultacijose gali dalyvauti ir sąjungininkai, įskaitant Kiniją.
Rusijos Dūmos tarptautinių santykių komiteto narys Viačeslavas Nikonovas pareiškė, kad analizuojant JAV pranešimus, pateiktuose laiškuose „nėra atsakymo į nė vieną iš Rusijos nuogąstavimų“, todėl Vakarų atsakymą reikia priimti kaip atmetimą. „Greitai sužinosime rusiškus atsakus, pradedant DLR ir LLR ginklavimu“, – pareiškė deputatas.
Rusija aktyvuos „raumenų demonstravimo“ fazę
Dėl ultimatyvaus Rusijos užduoto tono deryboms žlugus pačioje pradinėje jų fazėje, tikėtina, kad Kremlius dabar tęs toliau galios demonstravimą, tačiau ne išprovokuodama dar vieną karą, o bandydama Vakarų kantrybę.
Rusijos turimos poveikio priemonės: branduolinės ginkluotės dislokavimas Baltarusijoje, ginkluotės tiekimas okupuotoms Donecko ir Luhansko teritorijoms, kuriose vyksta karo veiksmai su Ukraina, dujų ir naftos eksporto mažinimas Vakarų šalims, kibernetiniai išpuoliai prieš Ukrainos ar Vakarų šalių infrastruktūrą, dezinformacinis poveikis siekiant destabilizuoti politinę situaciją kitose valstybėse.
„Rusija globalioje politikoje“ ekspertas Fedoras Lukjanovas įsitikinęs, kad dabar derėtų laukti tolimesnės eskalacijos. Tačiau ne tiesioginio jėgos panaudojimo, o jos demonstravimo. „Laukiantys įsiveržimo į Ukrainą liks nusivylę, ši psichozės dalis liks kaboti ore, tačiau parodomasis žvanginimas ginklais ir žaidimas raumenimis jautriose zonose yra neišvengiamas. Iniciatyvą čia rodys Rusija, atsakas bus iš ir iš kitos pusės, tikėtina, keliose vietose ir ne vieną raundą“, – savo „Telegram“ kanale aiškino politologas.
Jo manymu, paraleliai bus bandoma išlaikyti ir diplomatinius kanalus, įskaitant aukščiausio lygio susitikimus, siekiant nustatyti taškus, leidžiančius sumažinti įtampą.
„Visa tai bus nelabai akiai patrauklus reginys, o jautresniems žmonėms reiktų stengtis nukreipti dėmesį į ką nors kita. Raminti turėtų vienas dalykas: realaus karo žala yra milžiniška jo potencialiems dalyviams, jis svarstomas kaip pats paskutinis ir blogiausias variantas, šiuolaikinėmis sąlygomis faktiškai taptų pralaimėjimu visiems. Todėl kiekvieno tikslas – jo vengti, keičiant kitomis elgesio formomis. Ir kuo stipresnė nervinė įtampa bei aistros, tuo labiau įtikinamai tai pakeičia karo tikimybę“, – aiškino F. Lukjanovas.
Trišalės derybų dėl okupuotų Ukrainos teritorijų grupės narys Serhyjus Harmašas įsitikinęs, kad pagrindinis Kremliaus tikslas – priversti Ukrainą nusileisti dėl Minsko susitarimų, remiantis Rusijos išdėstytu planu.
Nuo pat 2014-ųjų Kremlius spaudžia Kijevą pasirašyti Minsko susitarimus ta linkme, kad būtų pripažinta išskirtinė Donbaso ir Luhansko teritorijų autonomija, suteikianti plačias vietos savivaldos teises ir veto teisę į svarbiausius šalies politinius klausimus. Pavyzdžiui, dėl stojimo į NATO tektų „atsiklausti“ Rusijos kontroliuojamos Ukrainos dalies, kas paverstų šalies politinį gyvenimą faktiškai priklausomą nuo Kremliaus.
Analogiškai yra šiuo metu valdoma Baltarusija, kuri faktiškai prarado suverenitetą valdžią uzurpavus nuo Kremliaus priklausomam A. Lukašenkai.
S. Harmašo teigimu, toks politinis Ukrainos „neutralizavimas“ yra esminis Kremliaus politikos tikslas, nes karinis puolimas iš esmės neužtikrintų Rusijos deklaruojamų problemų dėl NATO plėtros į rytus sprendimo.
V. Putinas taip pat neturėtų „pripažinti“ DLR ir LLR suvereniomis valstybėmis, kaip tai siūlo dalis Rusijos politikų. Toks žingsnis yra labiau politinis spaudimas Ukrainai ir „duoklė“ Rusijos rinkėjams, svajojantiems „gelbėti rusakalbius“. Tačiau toks pripažinimas iš esmės reikštų Minsko derybų pabaigą ir užkirstų kelią pasiekti galutinį Kremliaus tikslą – apriboti Ukrainos laisvą pasirinkimą judėti į Vakarus.
Pasiekęs tikslą kontroliuoti Kijevo sprendimus V. Putinas įgyvendintų savo planą „stabilizuoti padėtį“ Ukrainoje, Baltarusija jau ir taip de facto inkorporuota į Rusijos sudėtį. Tuomet iš esmės liktų išspręsti Baltijos šalių klausimą, įsitikinęs politikas.
„<...> Maskva tuomet išsprendžia visas problemas: ir su NATO, ir su Vakarais. Ukraina jau nebeina į NATO, Maskva gauna Ukrainos kontrolę, o tuomet, jeigu ji gaus tokį placdarmą, aš manau, kad ji judės tų pačių Baltijos šalių kryptimi, jau niekas jos nesulaikys“, – „Current Time“ cituojamas S. Harmašas.
