Tu-154M lėktuvas sudužo virš Juodosios jūros 12 val. 44 min Kijevo laiku, apie 200 kilometrų nuo Sočio. Netrukus jūroje buvo aptiktos lėktuvo nuolaužos, žuvusiųjų kūnai ir degalų žymės. Žuvo visi 12 ekipažo narių ir 66 keleiviai – 15 rusų ir 51 Izraelio pilietis.
Katastrofa įvyko dėl bendrų Rusijos ir Ukrainos karinių pratybų metu paleistos raketos, tačiau apie tai buvo paskelbta ne iš karto. Amerikiečių žvalgyba tuomet žiniasklaidai nutekino informaciją, kad lėktuvo skrydžio toje teritorijoje metu kaip tik buvo užfiksuotas raketos paleidimas. Paaiškėjo, kad vieną raketą ukrainiečiai ir rusai iš tiesų „pametė“, tačiau iš pradžių „tokiu atsitiktinumu buvo sunku patikėti“, rašoma „Gazeta“.
Neigimo stadija: to negalėjo būti
Katastrofos dieną Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas tvirtino, kad „ginkluotė, kuri buvo tuo metu naudojama, pagal savo taktinius-techninius parametrus negalėjo pasiekti oro koridorių, kuriuo skrido mūsų orlaivis“.
Tuometinis Rusijos saugumo tarybos sekretorius Vladimiras Rušailo, paskirtas ir komisijos, atsakingos už katastrofos tyrimą vadovu, taip pat aiškino, kad „laiko mažai tikėtina tokią katastrofos versiją“. Pagrindine versija buvo laikomas teroro išpuolis. Lėktuvas iš radarų išnyko būnant 11 km aukštyje, o armėnų krovininio lėktuvo An-24 pilotas, skridęs tuo metu netoliese, matė kažkokį blyksnį ore.
Katastrofos tyrimo metu Tarptautinis aviacijos komitetas (TAK) suabejojo tuometine pagrindine lainerio žūties versija. Iškėlus į paviršių dalį Tu-154 nuolaužų paaiškėjo, kad lėktuvo kėbulas visas suvarpytas šrapneliais. V. Rušailo paaiškino, kad avarijos vietoje taip pat buvo aptikti su lėktuvo konstrukcija nesusiję elementai, o lėktuvas sudužo dėl „sprogstamojo pobūdžio poveikio“. Katastrofos vietoje jūros gylis sudaro apie 2 km, todėl „juodųjų dėžių“ greitai aptikti nepavyko.
Po to, kai buvo paviešinti šie duomenys, Rusijos valdžios atstovai ir žiniasklaida nustojo vykusias pratybas vadinę bendromis ir pradėjo įvardinti jas kaip išskirtinai ukrainiečių.
Praėjus kiek mažiau nei mėnesiui, dar net nepaskelbus oficialaus tyrimo ataskaitos, buvo paskelbta, kad katastrofos priežastimi tapo netyčinis ukrainiečių zenitinės raketos pataikymas į lėktuvo korpusą. Tuometinis Ukrainos prezidentas Leonidas Kučma pripažino išvadas ir nurodė skirsti žuvusiųjų artimiesiems pinigines kompensacijas.
Tačiau tų pačių metų spalio pabaigoje jis gana kategoriškai pareiškė: „Pažiūrėkite, kas darosi pasaulyje, Europoje. Mes ne pirmi ir ne paskutiniai, nereikia iš to daryti tragedijos. Klaidų būna visur, ir ne tik tokio masto, o gerokai didesnio, planetos masto“.
Oficialiai Ukrainos atstovai tvirtino, kad katastrofos priežastimi galėjo tapti „įvykęs S-200 gedimas“ pratybų metu.
Atsistatydino Ukrainos gynybos ministras Aleksandras Kuzmukas ir dar keli aukštas pareigas užimantis karininkai, tuo pačiu atsiprašę žuvusiųjų artimųjų, tačiau teismas nė vienam iš kariškių taip ir nebuvo iškeltas.
Pasirinktas klaidingas taikinys
Pagrindine versija pradėta laikyti Opuko kyšulyje netoli Kerčės 31-ojo bandymų poligono, kurį valdė Rusijos gynybos ministerija paleista S-200 raketa. Tu-154 galėjo atsidurti mokomojo tikslo apšaudymo sektoriuje – tam buvo naudojami bepiločiai lėktuvai-taikiniai Tu-143 „Reis“. Tu-154 atitiko taikinio greitį ir atsidūrė „tinkamoje“ vietoje, dėl ko S-200V operatorių klaidingai galėjo būti palaikytas pagrindiniu taikiniu.
Manoma, kad S-200V operatorius galėjo suklysti dėl streso ir padidėjusios įtampos – pratybas stebėjo ne tik Rusijos ir Ukrainos karinė vadovybė, bet ir dar 7 šalių atstovai. S-200, kaip ir raketų paleidimo sistema „Buk“ (iš kurios 2014 m. karo veiksmų Donbase metu buvo numuštas Nyderlandų keleivinis lėktuvas „Boeing“), taikiniui koordinates gauna iš galingo antžeminio radaro – raketa skrieja į nuo taikinio atsispindintį signalą.
Manoma, kad katastrofa galėjo įvykti ne dėl „nepataikymo“, o dėl to, kad operatorius nuo pat pradžių nustatė klaidingą taikinį. Vietoje 30-50 kilometrų atstumu skridusio mokomojo, jis pasirinko keleivinį Tu-154, buvusį už 250-300 kilometrų. Viešai taip ir nebuvo atskleista, kieno konkrečiai radiolokatorius – rusų ar ukrainiečių – galėjo pateikti klaidingus duomenis raketos paleidimo sistemai.
Galėjo numušti rusų priešlėktuvinė gynyba?
„Sibir“ teisinio ieškinio tyrimo metu 2010-aisiais teismo ekspertai kaip galimą katastrofos versiją įvardijo ir rusiškos priešlėktuvinės raketų sistemos (PRS) paleistą raketą. Anot katastrofos tyrimo komisijos, Sočyje rusų kariai neneigė informacijos, kad Rusijos PRS Juodosios jūros pakrantėje galėjo paleisti raketą į Tu-154M, kaip į Rusijos valstybės sienos pažeidėją, dėl pačių rusų atsakiklio gedimo. Buvo nustatyta, kad nebuvo lėktuvo patvirtinamojo atsako įrašo į radaro užklausas.
Anot šios versijos, L. Kučma galėjo netgi sąmoningai prisiimti kaltę dėl numušto lėktuvo, paprašius Rusijos vadovybei.
Visų daugelį metų trukusių teisinių batalijų metu Ukraina teisiškai taip ir nebuvo pripažinta kalta dėl katastrofos ir jai nebuvo iškeltos pretenzijos tarptautiniu lygiu, o Ukrainos teismas vėliau ir išvis pateikė išvadą, kad ukrainiečių raketa negalėjo pataikyti į rusų lėktuvą, nepaisant TAK išvadų. Vienas iš argumentų buvo tai, kad taip ir nebuvo pateikta patikimų radiolokatoriaus duomenų apie raketos atsidūrimą šalia lėktuvo.
2012 m. ir vėliau Ukrainos aukščiausiųjų instancijų teismai vienas po kito atmetė rusų oro linijų apeliaciją. „Sibir“ (dabar jau „S7 Airlines“) žadėjo kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą (EŽTT), tačiau taip ir nepasinaudojo šia galimybe.
Pasekmės: taikos sutartis, be teisinio kaltės pripažinimo
Susitarimas, kurį Rusija su Ukraina pasirašė dar 2003-ųjų gruodžio 26-ąją, numatė, kad Kijevas susimoka po 200 tūkst. JAV dolerių už kiekvieną žuvusįjį – 7,8 mln. Rusijai ir 7,5 mln. Izraeliui.
Tačiau ši taikos sutartis nenumatė Ukrainos juridinės atsakomybės, šalis tiesiog „iš humanitarinių paskatų“ išmokėjo kompensaciją.
