Daugumai gyvūnų, netekus galvos, viskas iš esmės baigiasi. Jūs retai skaitote kūrinį apie žmogų, kuriam buvo nukirsta galva, bet jis „gyveno visavertį gyvenimą iki septintojo dešimtmečio“. Jei kraujo netekimas, širdies ritmo ir plaučių kontrolės trūkumas jūsų nenužudė (o nuo to tikrai mirtumėte), netrukus jums pasidarytų sunku valgyti maistą, be kurio turėtumėte tikrai užsibaigti.
Tarakonai gali išgyventi net keletą savaičių po galvos netekimo, kaip mokslininkai įrodė jau ne vieną kartą. Jie išgyvena be galvos dėl susidarančio krešulio ant kaklo. Jie kvėpuoja per mažas kūno skylutes, kurių nevaldo smegenys. Kadangi jie yra šaltakraujai, jiems reikia mažiau maisto nei šiltakraujams, tokiems kaip mes, ir jie gali išgyventi kelias savaites su tuo maistu, kurį suvalgė prieš galvos nukirtimą.
Be to, visame tarakonų kūne yra ganglijų (nervinių mazgų), todėl jie vis dar gali reaguoti į dirgiklį, pavyzdžiui, mokslininko stumtelėjimą tušinuku. Jie taip pat gali atsistoti ir judėti be galvos.
Galva taip pat gali išgyventi be kūno kelias valandas po to, kai juos atskiria. Atsižvelgiant į maistines medžiagas, tarakonų galvos gali išgyventi ir ilgiau, tačiau joms yra sunkiau, nes negauna atsakomosios reakcijos iš kūnų.
„Mes bandėme tarakonus išmokyti funkcionuoti be tam tikrų kūno dalių, tačiau tai beviltiška, – žurnalui „Scientific American“ sakė neuromokslininkas ir nariuotakojų mokymosi ekspertas Nickas Strausfeldas. – Turime išlaikyti jų kūnus visiškai nepažeistus.“
Jie, tiesą sakant, yra ištvermingi maži padarai. Bet ar jie gali išgyventi branduolinius sprogimus? Ar jie galėtų paveldėti Žemę po branduolinės apokalipsės?
Trumpas atsakymas į pirmąjį klausimą yra taip, iš dalies. Tarakonai buvo rasti tarp griuvėsių po branduolinių bombų, numestų ant Hirošimos ir Nagasakio 1945 m. Nors reikėtų pažymėti, kad ir žmonės buvo rasti gyvi, o daugelis jų mirė nuo radiacijos sukeltų ligų. Tačiau nėra duomenų apie tarakonų būklę po jų išgyvenimo. Suprantama, tuo metu mokslininkai turėjo rimtesnių reikalų.
Tačiau žmonės išbandė tarakonų atsparumą radiacijai prieš ir po tų branduolinių sprogimų. Tai atliko ir „Mythbusters“ komanda.
Per mėnesį jie paveikė skirtingas tarakonų, vaisinių muselių ir miltinių vabalų grupes iki 1000 radų (sugertos radiacijos dozės vieneto), 10 000 ir 100 000 radų. Po išbandymo 10 procentų tarakonų, kurie buvo paveikti 10 000 radų, dar buvo gyvi, o tai yra 10 kartų didesnė už mirtiną žmonėms dozę. Tačiau nė vienam iš jų nepavyko išgyventi 100 000 radų dozės.
Tačiau miltiniams vabalams pavyko. Dešimt procentų išgyveno milžinišką 100 000 radų dozę per visas 30 eksperimento dienų, įrodydami, kad yra daug ištvermingesni už seniai mirusius tarakonus.
Tačiau eksperimente nebuvo nagrinėjama, ar spinduliuojami tarakonai ir miltiniai vabalai gali turėti gyvybingų palikuonių. Gali būti, kad vabzdžiai išgyvena per sprogimą ir radiaciją, bet negali pratęsti savo rūšies, kad galėtų išspręsti maisto grandinės išnaikinimo problemą.
Šiaip ar taip, panašu, kad tarakonams, jei įvyktų branduolinis karas, būtų blogiau nei daugeliui kitų vabzdžių.
„Yra tam tikrų įrodymų, kad jie yra gana atsparūs gama spinduliams. Tačiau jie nebūtinai yra atspariausi vabzdžiai, – „EarthSky“ sakė evoliucijos biologas Markas Elgaras. – Galima teigti, kad kai kurios skruzdėlės, ypač tos, kurios išsikasa buveines giliai žemėje, turėtų didesnę tikimybę išgyventi apokalipsę nei tarakonai."
Taigi, atsakant į antrąjį klausimą, neatrodo, kad tarakonai vis dėlto paveldėtų Žemę.
