Kai 1952 m. Elžbieta tapo karaliene, ji jau buvo dviejų vaikų motina. Čarlzas gimė 1948 m., praėjus metams po jos vestuvių, o Anne po dvejų metų, 1950 m.
Laikas, praleistas lankant princą Philipą Maltoje, kur jis buvo dislokuotas tarnaujant kariniame jūrų laivyne, ir rūpinimasis sergančio tėvo įsipareigojimais reiškė, kad Elžbieta dažnai būdavo atskirta nuo savo mažamečių vaikų, dar prieš tapdama karaliene, rašo portalas „Sky News“.
Tačiau į sostą įžengusi būdama vos 25 metų, pirmuosius kelerius savo valdymo metus ji stengėsi sekti tėvo pėdomis ir įrodyti, kad yra pakankamai gera šiam darbui.
Tai reiškė dar mažiau laiko, praleisto su vaikais. Tik septintajame dešimtmetyje, kai jai gimė Andrew ir Edvardas, ji galėjo tolygiau derinti monarchės ir motinos vaidmenis.
Toli nuo namų ir vaikų
Pati būdama vaiku, Elžbieta augo labai glaudžioje šeimoje.
Ji, sesuo Margaret, jų motina ir tėvas, dažnai įvadindami save „mes keturi“, daug laiko praleisdavo kartu, netrukdomi monarcho perspektyvos šeimoje, kol mergaitei sukako 10 metų. Tuomet jos dėdė atsisakė sosto, o tėvas tapo karaliumi.
Karališkoji istorikė ir rašytoja Sarah Gristwood aiškina: „Elžbietai užaugus mylinčioje, glaudžioje šeimoje, su jos pačios vaikais viskas buvo kiek kitaip, bent jau su dviem pirmaisiais.“
Dėl jaunos karalienės poreikių, tarp kurių buvo ir ilgos kelionės po Sandraugos šalis šeštajame dešimtmetyje, Čarlzas ir Anne buvo palikti auklių ir guvernantės priežiūrai.
Carolyn Harris, karališkoji istorikė, knygos „Raising Royalty: 1,000 Years of Royal Parenting” autorė, sako: „Ankstyvaisiais metais karalienė Elžbieta II turėjo įrodyti, kad ji yra pasaulinėje arenoje. O tai reiškė, kad ji ilgą laiką nematė savo vaikų.“
Kai jie vėl susitiko, kai kurie sako, kad ji atrodė šalta ir nelinksma. Po vienos kelionės užsienyje, karalienę Londono Padingtono stotyje pasitiko susižavėjusi minia, bet kai reikėjo pasisveikinti su jaunuoju Čarlzu, ji tik paspaudė jam ranką.
„Tas garsusis vaizdas, kai karalienė paspaudžia Čarlzui ranką, o ne skuba jį apkabinti, kaip tai darė Diana, grįžusi iš gastrolių, daug ką pasako“, – teigia S. Gristwood.
Ji atkreipia dėmesį ir į kitą atvejį, kai Elžbieta, grįžusi iš kelis mėnesius trukusios užsienio kelionės, užuot skubėjusi pasimatyti su Čarlzu į internatinę mokyklą, pasirinko kelias dienas praleisti Londone.
Čarlzo vaikystės „traumos“ Anne nepalietė
Princas Philipas norėjo, kad Čarlzas sektų jo pėdomis ir lankytų tą pačią internatinę mokyklą, kurioje mokėsi jis pats.
Nors Philipas manė, kad Škotijos aukštikalnėse esanti mokykla leis jo sūnui laisvai mėgautis mokslu be spaudos kišimosi, Čarlzui ši vieta „nelabai tiko“.
„Jam buvo sunku dėl mokyklos atokumo – jis mieliau būtų laiką leidęs su šeima“, – sako C. Harris.
Anne istorija – priešinga. Sulaukusi mokyklinio amžiaus, ji liko daug arčiau namų Benendene, Kente, kur jai buvo „daug lengviau“.
Bendras Čarlzo temperamentas lėmė, kad jo santykiai su abiem tėvais, kuriuos komplikavo spaudimas būti sosto įpėdiniu, atrodė sudėtingesni, palyginus su jo seserimi.
„Čarlzas dažnai būdavo jautresnis. Tuo tarpu Anne žvelgė į priekį ir su viskuo susitvarkydavo“, – teigė S. Gristwood.
Anne taip pat daug greičiau atmetė teiginius, kad jos motina ankstyvaisiais metais buvo šalta, 2010 m. „BBC One“ dokumentiniame filme pasakodama: „Aš tiesiog netikiu, kad yra kokių nors įrodymų, jog ji nebuvo rūpestinga.
Tuo tiesiog neįmanoma patikėti. Ji – mano motina ir karalienė.“
Anos sėkmė jojimo pasaulyje ir bendra jos ir motinos meilė žirgams taip pat jas artino.
„Princesė Anne pateikė daug šiltesnį savo ir Čarlzo vaikystės paveikslą nei jis. Atrodo, kad tai, ką Čarlzas suvokė kaip savo ankstyvosios vaikystės traumas, Anne nepalietė“, – pridūrė istorikė.
Šis artumas atsispindėjo ir tolimesniame jos gyvenime, kai karalienė jai suteikė karališkosios princesės titulą.
Didesnis amžiaus skirtumas – daugiau laiko motinystei
Kai septintajame dešimtmetyje gimė Edvardas ir Andrew, Elžbieta jau dešimtmetį buvo soste.
Po ilgų kelionių, kurių metu ji siekė įsitvirtinti kaip Sandraugos vadovė, septintajame dešimtmetyje ji galėjo daugiau laiko praleisti namuose.
„Tuo metu karalienė jau buvo atsipalaidavusi, todėl galėjo labiau mėgautis kitu savo vaidmeniu – būti motina. Ji juos maudydavo ir paguldydavo į lovą, ko dažnai negalėjo padaryti su dviem jaunesniais vaikais“, – sakė S. Gristwood.
Karalienė favoritų neturėjo
Komentatoriai dažnai spėliojo, kad princas Andrew buvo mėgstamiausias karalienės vaikas, tačiau daugelis dvariškių tokius teiginius atmetė.
„Nemanau, kad galime tvirtai pasakyti, kad karalienė turėjo favoritą“, – sako C. Harris.
Vis dėlto atrodo, kad Andrew, neturėdamas rūpesčių dėl to, kad vieną dieną taps karaliumi, kaip jo vyresnysis brolis, labiau nei Čarlzas džiaugėsi ankstyva vaikyste ir mokykla.
Tai neabejotinai palengvino jo santykius su motina: „Man visada sakydavo, kad buvau labai gerai besielgiantis vaikas“.
Karalienei žavintis ginkluotosiomis pajėgomis, jo sprendimas stoti į karinį jūrų laivyną taip pat galėjo juos suartinti.
Andrew kartą sakė, kad karalienei „nekilo klausimų“, ar jam turėtų būti leista kovoti Folklando salose, ir teigė, kad jai „prireikė tik dviejų dienų, kad išspręstų šį klausimą“.
C. Harris komentuoja: „Panašu, kad karalienė tyliai pritarė Andrew norui tarnauti Folklendo salose. Ir kaip antrasis sūnus Andrew turėjo daugiau laisvės nei Čarlzas, nes didžiausias dėmesys buvo skiriamas įpėdinio apsaugai.“
1992 m. per savo „annus horribilis“ (lot. siaubingi metai) karalienė turėjo spręsti ne tik Andrew, bet ir Čarlzo bei Anne skyrybų klausimus.
O kai 2019 m. Andrew buvo priverstas pasitraukti iš viešojo gyvenimo, jo santykiai su motina vėl buvo atidžiai stebimi.
Jo „neapgalvotas“ ryšys su pedofilu milijardieriumi Jeffrey Epsteinu ir „dideli trukdžiai“, kuriuos tai sukėlė jų šeimos darbui, reiškė, kad karalienė turėjo atsiriboti nuo Andrew.
„Tai, ką matėme karalienės valdymo pradžioje, kai Čarlzas kentėjo nuo motinos, kuriai pareigos buvo svarbiausia, su Andrew apsuko pilną ratą. Galiausiia, kai jai reikėjo rinktis, ji gynė instituciją“, – sakė S. Gristwood.
Edvardas šeimoje „silpnoji grandis“
Jauniausias karalienės vaikas Edvardas gimė 1964 m.
Po penkerių metų sukurtame dokumentiniame filme apie karališkąją šeimą karalienė matoma, kaip neįprastai demonstruodama prieraišumą karalienė nuveža jį į vietinį Balmoralio miestelį nusipirkti ledų.
Tačiau jo nesidomėjimas kasdieniu šalies gyvenimu ir prasti egzaminų rezultatai paskatino spėliones, kad jis yra šeimos „silpnoji grandis“.
Dažnai matytas su Robertso radijo imtuvu, Edvardas labiau domėjosi menu nei žirgais ar kariuomene, o iš karinio jūrų laivyno pasitraukė vos po keturių mėnesių tarnybos.
Vėliau Edvardas pradėjo dirbti žiniasklaidoje, dirbo sero Andrew Lloydo Webberio teatro kompanijoje, o vėliau įkūrė savo televizijos produkcijos įmonę, kuri sulaukė kritikos ir vėliau iširo.
Stebėjęs visų trijų savo brolių ir sesers skyrybas, jis palyginti vėlai, 1999 m., vedė savo ilgametę draugę Sofiją, Vesekso grafienę. Jų stabili santuoka ir du vaikai suartino Edvardą su motina.
„Jis buvo vienintelis jos vaikas, kuris neišsiskyrė, jis išlaikė nepaprastai švarią nosį“, –komentavo Sarah Gristwood.
C. Harris priduria: „Po to, kai Andrew, Harry ir Meghan pasitraukė iš karališkosios šeimos, Edvardas ir jo šeima tapo labiau gerbiami ir žinomesni. Jo dukra ledi Luiza dalijasi karalienės meile jodinėjimui ir žirgams, o ir pati karalienė mėgo būti apsupta savo anūkų ir proanūkių.“
Televizijos kanalo „Sky News“ dokumentiniame filme, skirtame karalienės 90-ajam gimtadieniui paminėti, Edvardas kalbėjo apie savo susižavėjimą ja kaip monarche.
„Jos įtaka – didžiulė. Ji buvo it uola per įvairiausius laikotarpius ir įvykius. Tai man kelia ne tik didžiulę meilę, bet ir pagarbą“, – tuomet sakė jis.
