Kaip pastebi straipsnio autorius Eliotas Cohenas, buvo metas, kai atrodė, kad Ukraina gali jėga susigrąžinti Rusijos užgrobtas teritorijas.
„Tai galėjo įvykti, jei Joe Bideno administracija būtų turėjusi drąsos ir įžvalgumo ir būtų vadovavusi pasaulinei koalicijai, kad Ukraina būtų apginkluota kiekybiškai ir kokybiškai, skubiai ir ilgam laikui. Jei Ukraina būtų pradėjusi gauti pažangių tankų, lėktuvų ir raketų didesniais kiekiais, nei JAV ir jos sąjungininkės iš tikrųjų tiekė, ir netrukus po karo pradžios, jos padėtis dabar būtų kitokia.
Tai, kad J. Bideno administracija atsižvelgė į savo baimes ir nesiėmė ryžtingų veiksmų, buvo epinio masto klaida, už kurią Ukraina sumokėjo didžiulę kainą“, – sako E. Cohenas.
Vis dėlto esame ten, kur esame. Ir gali būti, kad reikalai dar pablogės.
Trumpas ieškos vietos istorijoje
Kaip pastebi autorius, yra manančių, kad D. Trumpas nekenčia Ukrainos ir dievina Rusijos režimo lyderį Vladimirą Putiną, yra izoliacionistas, niekina Amerikos sąjungininkus Europoje ir nesupranta bei nesirūpina strateginėmis ir humanitarinėmis Kyjivo palikimo likimo valiai pasekmėmis.
Tačiau lygiai taip pat tikėtina, kad D. Trumpas nėra toks.
„Politinis dokumentas, kurį išleido su D. Trumpu glaudžiai susijęs analitinis centras ir kurio bendraautorius yra jo paskirtasis pasiuntinys Ukrainai Keithas Kelloggas, rodo kitą kryptį.
Jame aprašomas susitarimas, kuriame derinamos paliaubos konfliktui įšaldyti, saugumo garantijos Ukrainai, pagalba atstatymui ir tam tikras (bet ne visiškas) sankcijų Rusijai sušvelninimas. Naujojo patarėjo nacionalinio saugumo klausimais ir paskirtojo valstybės sekretoriaus nuostatos panašios“, – sako E. Cohenas.
Vis dėlto svarbiausia yra paties D. Trumpo psichologija. Praėję ketveri metai kažkiek pakeitė jo būdą. Dabar jis ieško savo vietos istorijoje, o dalis to – kaip rodo jo kalbos – yra noras būti didžiu taikdariu.
„Jis išsakė keletą simpatiškų pastabų apie Ukrainą, susitiko su prezidentu Volodymyru Zelenskiu ir retkarčiais išklauso vieną karštai proukrainietiškai nusiteikusį buvusį Didžiosios Britanijos ministrą pirmininką Borisą Johnsoną.
Visų pirma, atrodo, kad jo kadaise buvęs susižavėjimas V. Putinu gali būti nebe toks, koks buvo. 2017 m. naujasis prezidentas, nustebintas savo paties sėkmės, žvelgė į rusų kietuolį. Tačiau tas kietas vyrukas dabar yra prezidentas, kuris pradėjo karą, turėjusį trukti tris savaites, o vietoj to trukusį beveik trejus metus, savo vos kompetentingai kariuomenei pridarė daugiau kaip 600 000 nuostolių, nusilpnino savo ekonomiką, išplėtė priešišką NATO aljansą, į jį įstumdamas Švediją ir Suomiją, buvo nustebintas bandymo įvykdyti perversmą, jam reikia Šiaurės Korėjos karių ir Irano dronų, nes neturi pakankamai savų, ir nukreipė savo šalį tapti Kinijos vasale“, – pastebi autorius.
Kaip galėtų atrodyti taikos susitarimas?
Anot E. Coheno, modifikuota K. Kelloggo plano versija, atsižvelgiant į aplinkybes, yra priimtinas, nors ir nepageidautinas rezultatas.
„Narystės NATO atidėjimas nėra baisi auka Ukrainai, jei tik ji nebus uždaryta. Faktas tas, kad nemažai NATO valstybių, ypač Vengrija, artimiausiu metu užblokuotų Ukrainos stojimą, o ir šiaip narystės procesas yra ilgas ir sunkus. Panašiai, jei iš Ukrainos nebus reikalaujama visam laikui atsisakyti Rusijos okupuotų teritorijų, ji turės vilties dėl ateities, kad ir kokia skausminga būtų dabartis.
Svarbiausia – tikra Ukrainos nepriklausomybė, jos saugumas ir atkūrimas. Rusija neturi turėti jokios įtakos, jokių rezervuotų teisių, jokių aiškių ar numanomų veto teisių jokiam Ukrainos politikos ir visuomenės aspektui. Atstatymo pagalbą gali teikti Europos ir kiti donorai, galbūt pasinaudodami įšaldytu Rusijos turtu. Tačiau saugumo garantijos pareikalaus itin drąsaus žingsnio“, – rašoma tekste.
Kad šios saugumo garantijos ką nors reikštų, Ukrainai reikės karių, pasirengusių kovoti, ir šios pajėgos turės būti daugiausia europietiškos.
„Neužteks nedidelių pajėgų, skirtų veikti kaip apsauginis laidas, bet veikiau kažko žymiai reikšmingesnio – tarkime, Lenkijos divizijos, Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos vadovaujamos divizijos ir galbūt Turkijos ar kitos sudėtinės divizijos. Iš viso ne kelių tūkstančių stebėtojų pajėgos, o maždaug 100 000 karių pajėgos, kurioms vadovautų dvi Europos branduolinės valstybės.
Jei Europos valstybės išdrįs surinkti ir dislokuoti šias pajėgas, jos turės kur kas daugiau galimybių iš Jungtinių Valstijų išsikovoti svarbiausius elementus, pavyzdžiui, priešraketinę gynybą arba oro pajėgas, dislokuotas Vakarų Ukrainoje. Tai prilygtų beveik NATO tipo garantijai, nors ir ne tokiai oficialiai“, – sako E. Cohenas.
Kyla klausimai, ar Europa gali įvykdyti tokį reikalavimą ir ar Rusija gali būti įtraukta į derybas.
Svarbu pakirsti Putino įsitikinimą dėl Trumpo
Norint patenkinti reikalavimus, tokios šalys kaip Didžioji Britanija, Prancūzija ir net Vokietija, turėtų būti pasirengusios išplėsti savo karines pajėgas ir dislokuoti jas priešakinėse pozicijose. Kitos šalys, visų pirma Lenkija, Baltijos ir Šiaurės šalys, jau plečia savo ginkluotąsias pajėgas ir yra įsipareigojusios ginti Ukrainą.
Kalbant apie Rusiją, svarbiausia bus pakirsti V. Putino įsitikinimą, kad D. Trumpas yra jam psichologiškai pavaldus ir politiškai nesuinteresuotas Ukraina. Jungtinėms Valstijoms gali tekti panaikinti visus apribojimus dėl amerikietiškų ginklų naudojimo Ukrainoje, atsiremti į tokias šalis kaip Vokietija, kad jos darytų daugiau teikdamos ilgo nuotolio sistemas, ir, svarbiausia, drastiškai padidinti sankcijų mastą.
„Pastaroji priemonė yra ypač svarbi: sankcijos Rusijos milžinei „Gazprom“ padarė poveikį Rusijos ekonomikai; tikrai žiaurios sankcijos visiems subjektams, kurie vykdo verslą su Rusijos bendrovėmis, turėtų dar didesnį poveikį.
Ir nors Rusijos ekonomika atkakliai laikosi, krentantis rublis, 21 proc. palūkanų normos ir didėjanti infliacija dar labiau didina šalies, kuri negali rasti pakankamai savo vyrų, galinčių tarnauti kariais, ir kurios pramonė negali aprūpinti reikalingomis karinėmis technologijomis, vidaus bėdas.
Įtampa Rusijoje mums mažiau matoma nei Ukrainoje ir kol kas slopinama beveik totalitarinės valstybės, tačiau tai nereiškia, kad jos nėra. Režimas, kuris bijo bet kokios formos nesutikimo ir vis dar nenori oficialiai mobilizuoti Sankt Peterburgo ir Maskvos jaunuolių, akivaizdžiai bijo. Gera žinia yra ta, kad, kontroliuodamas informacinę erdvę Rusijoje, V. Putinas galėtų tokį rezultatą vaizduoti kaip sėkmę – bent jau laikinai.
Spekuliacijos. Tačiau tai nėra neįmanoma. Europa turėtų priimti iššūkį, Trumpas turėtų perimti įvykių kontrolę, o Rusija turėtų būti šokiruota. Tokia įvykių eiga yra įsivaizduojama. Dar svarbiau, kad jos reikia tikėtis, dėl jos stengtis ir jai pritarti, jei ji įvyks“, – apibendrina autorius.
Karas tęsiasi beveik trejus metus
Plataus masto karas Ukrainoje prasidėjo 2022-ųjų vasario 24-ąją. Kremlius savo kruviną agresiją Ukrainoje atsisako vadinti tikruoju vardu ir nuo pat karo pradžios teigia, kad vykdo „specialiąją karinę operaciją“, kurios tikslas, be kita ko, yra „denacifikuoti“ ir „demilitarizuoti“ Ukrainą.
Rusų kariuomenė nuo pat karo pradžios taikosi ne tik į karinę, bet ir į civilinę infrastruktūrą, dėl rusų agresijos žuvo ar namų neteko daugybė ukrainiečių.
Reaguodamos į Rusijos agresiją Vakarų šalys nutraukia bendradarbiavimą su Rusija ir įveda jai sankcijas.
Tarptautinis baudžiamasis teismas (TBT) 2023 m. kovo mėnesį išdavė Rusijos režimo lyderio Vladimiro Putino arešto orderį, nes „įtariama, kad Rusijos prezidentas yra atsakingas už karo nusikaltimą, neteisėtą gyventojų (vaikų) deportaciją ir neteisėtą gyventojų (vaikų) perkėlimą iš okupuotų Ukrainos teritorijų į Rusijos Federacijos teritoriją“.
D. Trumpas yra žadėjęs, kad karą užbaigs per parą nuo tapimo prezidentu. Ukrainos prezidentas V. Zelenskis neseniai teigė, kad V. Putinas bijo nebent tik D. Trumpo ir galbūt Kinijos.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
