Kremlius laikosi ėjimo tradiciniais takais informacinėje kovoje dėl savo tikslų pateisinimo, kuriuos pramynė dar Sovietų Sąjungos propagandos ideologai. XXI a. vis dar veikia gąsdinimo „Vakarų grėsme“ modelis, sėkmingai Rusijos teritorijoje taikomas jau daugelį dešimtmečių.
2013-2014 m. Rusijos viešojoje erdvėje buvo aktyviai eskaluojama priešiškos Ukrainos valdžios tema, siekiant pateisinti Krymo aneksiją ir vėliau sekusio karo Ukrainos rytuose pradžią. Kaip parodė vėlesni veiksmai, Kremlius atvirai pripažino, kad situacija Ukrainoje jų netenkina dėl tariamo strateginio saugumo neužtikrinimo esant NATO plėtrai į rytus, o visos istorijos apie „fašistinę Ukrainą“ tėra Kremliaus ideologų bandymas užliūliuoti visuomenės budrumą.
Nepaisant to, Kremliaus atstovai aktyviai plėtoja „priešiškų Vakarų“ ir „rusus engiančios Ukrainos“ istorijas. Kremliaus politiniai technologai puikiai supranta, jog įtikinti rusus teiginiais, kad NATO pajėgos Lenkijoje ar Baltijos šalyse (ar ta pati Ukraina) galėtų pulti Rusiją, ar bent jau kelti realią grėsmę šalies valstybingumui, yra sunku, todėl pasitelkiamos „jautrios“ istorinės ar socialinės temos.
Pavyzdžiui, pastaruoju metu išaugo pranešimų, kurių esmė yra, nors ir netiesiogiai, tačiau gali padėti pateisinti Maskvos ir Minsko karinės galios demonstravimą savo šalių gyventojams.
„Siaubingi rusakalbių teisių pažeidimai“
Rusijos užsienio reikalų ministerija šią savaitę paskelbė, kad „rusakalbių teisių pažeidimai Ukrainoje pasiekė siaubą keliantį mastą“.
JAV valstybės departamento ataskaitoje skelbiama, kad „nėra patikimų pranešimų apie tai, kad rusams ar rusakalbiams Ukrainoje yra keliama grėsmė etniniu pagrindu, tačiau yra patikimos informacijos, kad okupuotame Rusijos Kryme ir Donbase ukrainiečiai susiduria su spaudimu dėl savo kultūros, gyvena žiaurių represijų ir baimės akivaizdoje“.
Rusijos URM į tai atsakė pažerdami kaltinimus V. Zelenskio valdžiai: „Daugiamilijoninės rusakalbių gyventojų dalies teisių pažeidimai Ukrainos pasiekė siaubą keliantį mastą. Šalies valdžia priima diskriminacinius kalbos, išsilavinimo įstatymus, taip vadinamos „vietinės tautos“ išstumia rusus iš visų gyvenimo sferų. Viskas baigėsi tuo, kad 2021 m. rugpjūtį Ukrainos prezidentas V. Zelenskis itin ksenofobišku pasisakymu viešai pasiūlė etniniams rusams dingti iš šalies. 2021 m. birželį valstybinės kalbos apsaugos įgaliotinis T. Kremenis pareiškė, kad nepritariantys kalbos įstatymui „gali palikti šalies teritoriją“.
2019-2021 m. Ukrainoje buvo priimtos įstatymų pataisos, numatančios ukrainiečių kalbos įtvirtinimą kasdieniame naudojime, įskaitant prekybą. Pavyzdžiui, pardavėjai privalo bendrauti su pirkėjais valstybine kalba, jeigu pastarieji nepaprašo kitaip. Tokie veiksmai kelia vietos rusakalbių, pripratusių prie dvikalbystės šalyje, nepasitenkinimą.
Kremlius šį nepasitenkinimą išnaudoja savo informacinio karo tikslams, o V. Putinas yra ne sykį pažymėjęs, kad „Rusija gins savo tautiečių teises ir už šalies ribų“.
Gąsdina „amerikiečių samdiniais“
Rusijos propagandiniai leidiniai taip pat išplatino pranešimą apie JAV samdinių atsiradimą „fronto zonoje“. Prorusiškų naujienų kanalas „Vojennyj obozrevatel“ paviešino vaizdo įrašus ir nuotraukas iš, anot jų, ukrainiečių kariuomenės posto, kuriame tariamai užfiksuoti JAV kariai ir iš JAV atvykę samdiniai. Viso Kremliaus propagandinis ruporas Ukrainoje suskaičiavo apie 30 karių ir apie 200 iš JAV atvykusių samdinių.
Nėra aišku, koks yra konkrečiai šių paviešintų nuotraukų kontekstas, tačiau JAV kariniai instruktoriai jau ne vienerius metus dirba Ukrainoje, įskaitant ir spec. pajėgų rengimo specialistus. Neseniai amerikiečių atstovai patvirtino, kad kol kas jų evakuoti nėra planuojama, o ukrainiečiai paprašė padidinti instruktorių skaičių.
Tuo metu Rusijoje jau pernai metų pabaigoje buvo paviešintas žiniasklaidos tyrimas, kad vėl prasidėjo samdinių į „privačias karines grupuotes“ šaukimas. Manoma, kad ruošiama nauja operacija Donbase, kaip ir 2014-2015 m., kuomet tūkstančiai rusų dalyvavo Kremliaus suorganizuotame ir finansuojamame kare prieš Ukrainą.
Lukašenka ieškos, kas „sunaikino milijonus baltarusių“
Dabartinės karinės įtampos kontekste prie informacinių žmonių poveikio priemonių galima priskirti ir Baltarusijoje pradėtą Antrojo pasaulinio karo istorijos tyrimą.
Šalies generalinė prokuratūra paskelbė, kad Antrojo pasaulio karo metu šalyje žuvo 2,5-3 mln. gyventojų. A. Lukašenka pavadino tyrimą „neturintį precedento ir siaubingo masto tragedija“. Žinant, kad jis, kaip ir Kremliaus atstovai, savo valdžią bando legitimizuoti priskiriant sau „kovotojų su fašizmu“ etiketę, tokie pareiškimai turėtų būti jo sekėjų priimami kaip pateisinimas dabartiniams agresyviems Baltarusijos ir Rusijos veiksmams Vakarų atžvilgiu.
Baltarusijos prezidentui režimo prokuratūra taip pat įteikė informacinės medžiagos apie žiaurumus, kuriuos Baltarusijos teritorijoje įvykdė nacių įsibrovėliai ir jų bendrininkai – „kolaborantai iš Lietuvos, Latvijos, Ukrainos ir Lenkijos baudžiamųjų batalionų“. „Jei valstybės vadovas pritars šiai medžiagai rusų ir anglų kalbomis spausdintoje formoje, jos bus išsiųstos daugeliui valstybių, įskaitant 180 šalių generalinius prokurorus“, – informavo gen. prokuroras Andrejus Švedas.
Anksčiau Baltarusija kreipėsi ir į Lietuvos teisėsaugą dėl tariamo buvusio Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus dalyvavimo Antrojo pasaulinio karo metais nacistinių būrių veikloje.
Tokio pobūdžio tyrimai Baltarusijoje dažnai yra politizuoti ir naudojami siekiant supriešinti visuomenę, siekiant per istorinius įvykius paveikti dabartinės kartos nuotaikas ir nusiteikimą prieš kaimynines šalis.
