Jurijus Smoriginas atviras – gimtadienius jis dažniausiai pasitinka ramiai, kartu su šeima, o vakarėliai visai ne jam.
„Kas vakarėlius mėgsta iki 40-ies, būna turbūt turintys problemų su psichika. Aš tokių problemų neturiu, – kvatojasi jis. – Todėl ir nemėgstu trankių vakarėlių. Apskritai visa ta restoraninė kultūra nelabai mane traukia, nes esu labai daug dirbęs joje, žinau daug žmonių ir mane ji labai vargina. Savo gimimo dieną aš visada bėgu iš tos aplinkos, nes man ji nepatinka.“
Jau seniai vyras turi tradiciją gimtadienio proga traukti į Prancūziją. Jis sako, kad jam tiesiog smagiau, o ir su dukra gali susitikti džiugia proga. Ji jau dilgą laiką gyvena Frankfurte.
„Pastaruoju metu atradau dar vieną smagų miestelį, tokį prancūzišką. Gimtadieniui išvažiuoju į Strasbūrą, ten švęsiu su žmona ir dukra. Tai toks jaukus miestelis, labai panašus į Vilnių, tik jame daugiau kanalų. Mes su abiem vaikais turime labai tamprų ryšį, su dukra dažnai susitinkame..
Dažniausiai keliaujame per Frankfurtą, todėl su ja dažnai matomės. Dukra mažiau į Lietuvą atskrenda, nes vadovauja mados namų „MaxMara“ parduotuvei ir negali daug blaškytis. Ji jau daug metų gyvena Vokietijoje ir pasidariusi tikra vokietė“ – šypteli pašnekovas.
Glaudus santykis su dukra
Abu Jurijaus vaikai jau seniai užaugę, turi savo šeimas, karjeras. Kaip jis tikina, lengviau kurti santykį su vaiku, kuris nuolat yra šalia. Tačiau jis labai džiaugiasi, kad dukra kuria savo gyvenimą svetur:
„Objektyviai kalbant, kai vaikas užauga, jis vargsta tu tėvais. Vis vien nori to savarankiško pasaulio, jei tėvai sako nedaryti klaidų, vaikas dažniausiai nesutinka, tikina, kad jas nori daryti. Labai džiaugiuosi, kad dukra gyvena ne Lietuvoje ir turi daugiau perspektyvų, stabilumo, geresnes socialines garantijas. Nėra taip, kad vieną dieną išeina vienas įstatymas, o kitą dieną tą įstatymą anuliuoja ir rengia kitą. Džiaugiuosi, kad dukra gyvena nuo mūsų atskirai“, – neslepia baleto meistras.
„Dabar pasaulis toks keistas. Aš ne už tai, kad reikėtų 18-os metų vaiką reiktų išmesti iš namų – mes visada jai pasiūlome finansinę pagalbą, moralinę. Mes vis vien esame dar tos senos Lietuvos žmonės, drįsčiau net teigti, kad šiltesni, nei dabartiniai. Jie ne blogesni, bet greitai perima tą kultūrą, kad užauga vaikas, jį iškarrt išspiria iš namų ir stebi, kaip jam sekasi. O mes dar esame tos senosios kartos žmonės“, – pastebi jis.
Pats vyras tikina, kad svarstymų palikti Lietuvą ir kraustytis kitur jis pats turėjo itin daug. Ispanija, jo labai mylima Pranūzija buvo tie kraštai, kurie itin traukė. Net dabar jis svarsto, kad būtų gerai bent dešimtį metų pagyventi kitoje šalyje.
„Būtų man 40-imt metų, manęs nė kvapo neliktų Lietuvoje. Aš tikrai pavargau Lietuvą kurti. Pirma – socialistinę, paskui nepriklausomą. Bet visi vis kažką sako, nurodinėja, šantažuoja mane. Praktiškai iš manęs, kaip ir iš mokesčių mokėtojo, nėra didelės naudos, nes savo amžiuje daug pinigų negaliu uždirbti, mokesčių daug nesumoku. Bet anksčiau negalėjau išvažiuoti, nes turėjau gerą karjerą, tad negi reikėjo man jos atsisakyti? – klausia jis. – Tačiau troškimas gyventi Prancūzijoje ar kur kitur buvo labai didelis. Tos šiaurės šalys yra labai dramatiškos, mes tikrai esame dar persisunkę postsocialistiniu mąstymu.“
Aukojo šeimą
Šiuo metu pats Jurijus Smoriginas nuo gyvenimo viešumoje šiek tiek atsitraukęs, daugiau savo laiko skiria mokydamas baleto. Jis sako, kad tą paskatino vienas dalykas, kurį jis greitai suprato:
„Aš supratau, kad atisdūriau prieš gelžbetoninę sieną ir kad mane nori pakeisti kitais, užsieniniais „produktais“. Pajutau, kad yra dvi Lietuvos – tarybų ir nepriklausoma. Kažkaip jaučiu, kad mus, tiek nusipelniusius žmones, nori pakeisti naujais žmonėmis iš užsienio. Nekukliai pasakysiu, bet aš baleto pasaulyje esu nemažai pasiekęs ir daug žinomų vardų esu išleidęs.
Tačiau staigiai pajutau, kad baleto kultūroje atsirado keistas dalykas. Nesvarbu, kas ten atvažiuos – su kokiais pasiekimais, profesiniu lygiu, jei tai užsienietis, jam iškart atsiras pinigų ir projektų. O mano prašymus vis atstumdavo. Supratau, kad jei bandysiu kovoti – išprotėsiu. Įnikau į gilią depresiją. Nes juk menininkas neturi eiti kaip į medžioklę ieškoti finansų, o po to atsisėsti ir kurti. Reikia pirma sukuri visą komandą.“
Vyras prisimena, kad darbų įkarštyje atsirado ir suvokimas, kad dėl veiklos jis aukoja dalyką, kuris jam itin svarbus – šeimą.
„Ateina laikas, kai reikia savo ambicijas prispausti, reikia atiduoti pagarbą ir savo šeimai. Nes žinai, kad praloši paaukodamas šeimą dėl kažkokių vėjų, kurių, žinai, kad nesukaišiosi į krepšį. Pernelyg vertinami užsieniečiai, kurie net kartais neturi tinkamos kvalifikacijos.
Dabar toks laikmetis ir turbūt Lietuvai reikia pereiti per šitą nesąmonę ir su laiku visas purvas nukris. Aš toliau šiame eksperimente nenorėjau dalyvauti ir skirti laiko kovai su malūnais“, – atvirai sakė vyras.
Jis pastebi, kad visi menininkai, o ypač vyrai, turi pereiti sunkų karjeros kelią, kuris kartais reikalauja ir aukoti laiką su artimaisiais. „Vyras laisvas nuo gimdymo, vystyklėlių, pieno buteliukų. Jis psichologiškai laisvesnis, nes galvoja, kad reikia jam sukurti ateitį“, – tikina jis.
„Visa šeima buvo suaukota. 20 metų dirbau operos ir baleto teatre ir mano visas ten gyvenimas buvo praleistas. Išeidavau ryte į darbą ir grįždavau tik naktį. Kartais yra dvejopi jausmai: gėda prieš šeimą, tarsi tavo vaikai užaugo, tu jų neauginai, juos prižiūrėjo uošvienė, žmona, o tu viską atidavei kitiems. Tačiau kita pusė yra ta, kad užauginau daug žymių vardų, kurie žinomi ne tik Kaišiadoryje, bet ir pasaulio konkursuose. Yra tokia patarlė - „truputį nėščias nebūsi“. Turbūt jei ir įsisuki į šitą pasaulį, tikriausiai reikia ir šeimą paaukoti. Bet dabar kartais „persekioju“ savo vaikus, jausdamas tą kaltės jausmą“, – neslepia pašnekovas.
