Šiandien jis Kyjive, kur dėvėdamas karinę uniformą, susilieja su neutraliu fonu. Saugumo sumetimais, jis nenurodo tikslios savo buvimo vietos, tik pasako, kad yra karinės paskirties pastate. Išleisdamas savo knygą, praėjus 13 metų nuo jos sumanymo, leitenantas V. Beliavskis pažymi metus, praleistus kovojant už Ukrainos ateitį, rašo „The Guardian“.
Jis yra žavus, jaunatviškas 33-ejų metų vyras. Kitomis aplinkybėmis, galėtumėte įsivaizduoti jį vaikinų muzikinėje grupėje arba kaip būsimąjį psichologijos Brayną Coxą. Tačiau pažiūrėjus atidžiau, jo veide galima pastebėti pajuodusius paakius. Jo oda blyški. Jis kalba lėtai, kruopščiai pasverdamas kiekvieną žodį. Kartais atrodo, kad jis tuoj pravirks.
Pasakau, kad jis atrodo pervargęs. Jis nusišypso: „Kariuomenėje esu jau metus ir mes negauname atostogų ar laisvų savaitgalių. Mes tiesiog tarnaujame“. Tačiau, jo manymu, jis yra vienas iš laimingųjų: „Šiuo metu nesu fronte. Dabar man netrūksta miego, kaip buvo pernai metų kovą ar balandį, – tuomet jis gynė apgultą Kyjivą. – Tai buvo beprotybė. Per naktį miegodavome tik apie tris valandas“.
Dabar jis dirba kibernetinio saugumo komandoje. Kaip atrodo jo gyvenimas? „Sudėtingas. Bet mes tvarkomės. Čia labai sunku. Niekada nemaniau, kad Europoje vėl galėtų prasidėti toks intensyvus karas. Tai nėra maloni patirtis“, – pasakojo V. Beliavskis. Suprantu, kad jis yra tikras situacijos sumenkinimo meistras.
Prieš prisijungdamas prie kariuomenės, jis visuomet laikė save pacifistu: „Mane labiau baugino mintis atimti kito gyvybę, o ne būti nužudytam pačiam. Gyvybė yra dovana, todėl mes turime ją saugoti. Aš visada jaučiau, kad mano misija yra padėti žmonėms vystyti šią gyvybę, ją auginti, kad galėtume būti sveikesni, produktyvesni, laimingesni“.
Nenuostabu, kodėl karo pradžia sukėlė jam tikrą egzistencinę krizę. Prieš prisijungdamas prie kariuomenės, jis kelias savaites abejojo. Eidamas kariauti, jis išduotų savo vertybes. Tačiau sprendimas nekariauti būtų dar didesnė išdavystė. „Nebuvo kito pasirinkimo. Protingiausi pasaulio žmonės bandė susitarti su Rusija ir jiems nepavyko. Pradėjau tikėti, kad, kai kuriais atvejais, tu tiesiog turi atsistoti ir pasipriešinti – kitaip jie ateis ir viską sunaikins. Aš negalėjau to leisti. Pamaniau, kad jeigu atsitraukčiau, daugiau niekada nebesijaučiau patenkintas savimi“.
V. Beliavskis užaugo Ukrainoje. Jo tėvas buvo prekybininkas, o motina dirbo rinkodaros srityje. Susižavėjęs istorija, paauglystėje jis sėdėdavo su tėvu ir diskutuodavo apie civilizacijų iškilimą ir žlugimą. Pamišę ir žiaurūs diktatoriai buvo dažnai pasikartojanti tema.
Studijuodamas tarptautinius santykius Kyjive, jis susipažino su Senekos raštais apie stoicizmą: „Ši knyga buvo parašyta prieš du tūkstančius metų ir ji man pasirodė labai artima. Tada pirmą kartą supratau literatūros galią. Po 100 metų gali gyventi kitas vaikinas, kuris perskaitys jūsų knygą ir, jei ji turės vertę, ji gali jį paveikti. Tai nuostabu!“
Po stažuotės Ukrainos ambasadoje Kazachstane, jis metus dirbo tarptautinių santykių srityje Ukrainos valstybiniame taupomajame banke. Jis norėjo tapti diplomatu: „Maniau, kad tai gali sutaikyti žmones, įtvirtinti taiką. Tada supratau, kad ramybė ateina iš vidaus“. Jis pradėjo tikėti, kad konfliktus reikia spręsti nuo jų šaltinio, o pasiekus diplomatijos stadiją, paprastai jau būna per vėlu. Jis pradėjo domėtis psichologija kaip keliu į taiką. „Pamaniau, kad jeigu žinotume, kaip reikia pasiekti vidinę harmoniją, mes žinosime kaip kurti harmoniją ir aplink save. Nes jei jaučiuosi gerai, yra mažai šansų, kad pradėsiu karą ar bandysiu ką nors represuoti“, – pasakojo vyras.
2014 m. jis pradėjo tyrinėti psichologiją ir filosofiją Varviko universitete Jungtinėje Karalystėje, studijuodamas doktorantūroje jis ir toliau rašė savo knygą. Kuo daugiau jis mokėsi, tuo labiau suprato, kad turi ką veikti ir pats su savimi: „Supratau, kad ir pats turiu problemų. Man reikėjo įrankių tobulinti save“. Kodėl? „Aš nežinojau, kaip tvarkytis su neigiamomis emocijomis“, – pripažino vyras.
„The Pyramid Mind“ yra V. Beliavskio bandymas „pataisyti“ save ir kitus. Jis savo knygą apibūdina kaip „proto valdymo modelį“, kuris paaiškina, kokia yra proto sandara, kaip jis veikia ir kaip geriausiai jį puoselėti. Šiame pusiau vadovėlyje, pusiau pagalbos sau vadove yra daug praktinių patarimų. Užuot atsidavęs vienai mąstymo mokyklai, V. Beliavskis pasirenka integralaus psichologo kelią, suvienydamas tradicinę mediciną, psichologiją, alternatyviuosius ir vienas kitą papildančius požiūrius.
Jis taip pat yra mišrių kovos menų ekspertas. Būdamas 19-os, jis pradėjo mokytis Aikido. „Paklausiau savo mokytojo, kodėl mes mokomės puikių technikų, bet ignoruojame kitas. Pasiūliau paįvairinti mūsų įgūdžius, bet šios mokyklos paprastai būna labai griežtos“, – prisimena vyras. Taigi jis pradėjo mokytis ir kitų kovos menų: „Jaučiausi taip, lyg apgaudinėčiau savo dėstytojus ir trenerius! Galiausiai nusprendžiau mokytis mišrių kovos menų, nes buvau smalsus. Tu tampi visapusišku kovotoju, todėl pasidaro sunkiau tave nugalėti“.
„Palaukit, – pasakau jam, – juk maniau, kad esate pacifistas?“ „Tame ir esmė“, – atsako jis. MMA padėjo jam atsikratyti neigiamų minčių ir sumažino tikimybę įsivelti į tikras muštynes. „Nors užsiiminėjau kovos menais, niekada nebandžiau įrodyti, kad esu pranašesnis už kitus žmones. Jeigu kas nors bando mane užgauti, darau viską, kad išvengčiau žodinio ar fizinio konflikto“, – aiškina jis. Tokią pat filosofiją jis atsinešė ir į fronto liniją.
Į Kyjivą iš Jungtinės Karalystės V. Beliavskis grįžo per pandemiją. Dirbdamas informacinių technologijų ekspertu, jis kūrė psichinės sveikatos gerinimo programėles ir toliau dirbo prie savo knygos. Baigęs rašyti, jis planavo leistis į ilgą kelionę banglentėmis po Aziją, bet tuo metu Rusija įsiveržė į Ukrainą. Pernai kovą jis įstojo į kariuomenę ir tapo leitenantu. Kaip jis apibūdina tipinę dieną fronte? „Miegi labai mažai. Per mažai. Tada su kariniu daliniu eini į patikros postą ir patruliuoji savo teritorijoje. Bendrauji su kitais daliniais ir bandai sugauti diversantus bei palaikyti tvarką gatvėse. Jei aptinki įtartiną žmonių grupę, turi būti pasiruošęs panaudoti savo šautuvą ir pradėti kovą. Tai buvo tarsi apokaliptinis filmas, nes gatvės buvo apleistos“.
Ką jaučia pacifistas, panaudodamas šautuvą? Šį klausimą sekė ilga pauzė. „Na, laimei, man nereikėjo juo naudotis dažnai, bet vis tiek... To beveik prieš metus manęs paklausė mano draugas snaiperis iš Amerikos. Pasakiau, kad aš stengiuosi tik sužeisti žmogų, bet jo nenužudyti, kad galėtume jį apklausti. Taigi esu pasiryžęs atlikti savo darbą, bet pasakyti, kad esu visiškai pasiryžęs atimti kažkam gyvybę... ne“, – sakė jis. Vyras nutyla. Ką pasakė jo draugas snaiperis? „Jis pasakė pamenantis kiekvieną savo nužudytą žmogų. Kai paklausiau, kaip jis su tuo tvarkosi, jis pasakė, kad jis negalvoja apie tuos žmones, kaip apie žmones, ir tai jam padeda. Man yra sunku tai suprasti.“ Ar jis kada nors galėtų perimti tokį mentalitetą? „Ne“, – tyliai atsako jis.
Ar jam pavyko pataikyti į žmones, bet juos tik sužeisti? „Tikiuosi, kad nieko nenužudžiau, – atsako jis, pridurdamas, kad nėra dėl to tikras. – Viskas vyksta taip greitai. Ne viską pamatai“.
O ar jo psichologija yra naudinga karo sąlygomis? „Taip, ji labai praverčia“, – tikina vyras. V. Beliavskis savo laisvą laiką leidžia padėdamas savo bendražygiams: „Sakau žmonėms, kad išmanau psichoterapiją ir psichologiją, kad esu čia, jei jie nori pasikalbėti, taip pat turiu specialią programą. Su vyresnėmis kartomis man sekasi prasčiau, bet jauni kariai dažnai prašo patarimų“.
V. Beliavskis teigia, kad jo draugas snaiperis psichologiją išmano geriau nei dauguma. „Po karo Afganistane, jis kentėjo nuo potrauminio streso sindromo, tačiau naudodamasis sąmoningumo metodais jis sugebėjo numalšinti savo prisiminimus. Jis suprato, kokia baisi yra karo sukeltos traumos patirtis, todėl jis paklausė manęs, ką turėtų daryti, kad pasijaustų geriau“.
Ar daug žmonių Ukrainoje patyrė psichines traumas? „Taip. Daugybė“, – atsakė V. Beliavskis, pabrėždamas, kad jis kalba ne tik apie kariuomenę. O ar jis pats kenčia nuo kokių nors traumų? „Tikiuosi, kad ne, – galiausiai atsako jis. – Miegu pakankamai gerai. Per pirmąjį mėnesį susapnavau tik kelis košmarus. Buvome netoliese, kai balistinė raketa pataikė į vieną Kyjivo prekybos centrų. Tai buvo labai gąsdinanti patirtis.“ Ar jis prarado draugų? „Taip. Kovos lauke praradau kelis draugus. Tik kelis, bet kai kuriuos jų pažinojau labai gerai. Netekau trijų draugų, su kuriais susipažinau dar prieš karą. Mes kalbėdavomės, eidavome į barus ir kartu dirbome toje pačioje informacinių technologijų įmonėje. Vienu metu įstojome į kariuomenę. Laimei, nepraradau nė vieno giminaičio“.
V. Beliavskis sako, kad psichologija padėjo jam ir kitiems susidoroti su baime. „Kariams atrodo, kad jeigu jie jaučia baimę, tai reiškia, jog jie yra silpni. O aš sakau, kad tai visiška nesąmonė. Mes visi išgyvename emocijas – įskaitant ir neigiamas emocijas – ne be priežasties. Kai susiduriame su pavojų mūsų gyvybei keliančia situacija, mes reaguojame labai greitai. Mes greičiau bėgame, tampame stipresni, mes jaučiame baimę ir tai yra gerai. Ji padeda mums dorotis su ta situacija arba nuo jos pabėgti. Baimė bėda tampa tik tuomet, kai ji paralyžiuoja tave“.
Kas jį išgąsdino labiausiai? „Tai įvyko kovo 4-ąją – dieną, kai prisijungiau prie kariuomenės. Tądien pabudau 4 valandą ryto ir sužinojau, kad Ukrainos pietuose esančioje atominėje elektrinėje vyksta mūšis. Įsiplieskė gaisras, o rusai šaudė sviedinius į atominę elektrinę. Tai buvo baisiausias dalykas, kurį pajutau savo gyvenime, nes jei įvyktų sprogimas, jis paliestų ne tik Ukrainą – poveikį pajustų visas žemynas. Tai didžiausia atominė elektrinė Europoje. Jeigu joje įvyktų sprogimas, gyvybės nebeliktų. Nebebūtų jokios vietos taikai, vaikams, bandymams tapti geresniais žmonėmis“, – pasakojo jis, atrodo, dar kartą išgyvendamas patirtą siaubą. Akimirką jį apima neviltis. „Kartais nebematau jokios išeities, – tačiau jis greitai susigriebia. – Jaučiuosi laimingas, kad galiu padėti žmonėms savo įgūdžiais, mokyti juos psichologijos ir skatinti tikėjimą“.
V. Beliavskis žino, kad jis negali sau leisti nusiminti. Jis praleidžia daug laiko mokydamas savo kolegas karius, kaip perrašyti istorijas, kurias jie pasakoja patys sau. Nenuostabu, tačiau dauguma jų įžiūri tik liūdnas pabaigas. „Viena iš pačių sunkiausių istorijų pasakoja apie tai, kad mes esame įkalinti, kad prarandame savo gyvenimus, taigi gyvename labai bjauriu laiku. Aš padedu jiems pakeisti šį požiūrį, kad jie galėtų į savo patirtis pažiūrėti kitaip“, – aiškino V. Beliavskis.
Knygoje V. Beliavskis teigia, kad laimingiausi žmonės yra realistai, o ne optimistai ar pesimistai. Taigi kaip reikia keisti savo prisiminimus, kad jie būtų labiau pozityvūs, bet vis tiek atitiktų tikrovę? „Mano vienas draugas prisipažino bijantis, kad mūsų valstybė neturi jokios ateities, net jei karas pasibaigtų. Pasakiau: „Kokia yra bent viena gera arba konstruktyvi šio karo pasekmė?“ Jis pagalvojo ir atsakė: „Na, mes tapome stipresne tauta, mes turime galingą kariuomenę ir mes turime žmonių, kuriais galime didžiuotis“. Paklausiau jo: „Ar nemanai, kad jei mums pavyks išgyventi šį košmarišką laikotarpį, šį pragarą, šie žmonės padėtų tau ir mūsų šaliai greičiau atsistatyti ir visų lauktų šviesesnė ateitis?“ O jis pasakė: „Taip.“ Taigi jis susikūrė naują pasakojimą“, – pasakojo vyras.
Kalbėdamas apie savo ateitį, V. Beliavskis pasakoja apie daugybę planų. Jis tikisi susirasti antrąją pusę, susilaukti vaikų, parašyti antrą knygą, kurti programėles, kurios padėtų žmonėms gerinti jų psichinę sveikatą. Net ir dabar jis dirba su programėlėmis, kurių tikslas – padėti kare atsidūrusiems žmonėms.
Ko karas jį išmokė apie ukrainiečių mentalitetą? „Žinojau, kad esame ištvermingi, bet nežinojau, kokie nuostabūs ir stiprūs yra mūsų žmonės. Mes turime 40 milijonų susivienijusių ukrainiečių, tai ką V. Putinas žada daryti? Ar jis išžudys 40 milijonų žmonių? Tai vienintelis būdas jam laimėti šį karą. Vienintelis“.
Vienas didžiausių jo rūpesčių yra tai, kad karas atima jo tautos žmogiškumą: „Matau, kad karas keičia žmones. Matau, kad jie tampa griežtesni, ir mane tai skaudina, nes ukrainiečiai yra nepaprastai atviri, draugiški žmonės. Turime apsaugoti savo sielą ir protą“. Ar ukrainiečiai tampa ne tokie geri? „Nėra taip, kad tampi mažiau geras, tu tik rečiau šypsaisi, rečiau juokauji. Kiekvieną dieną matai mirtį ir, kaip sakė Nyčė, jei per ilgai žiūri į tamsą, tamsa pradeda žiūrėti į tave“, – tikino V. Beliavskis.
Ar jis galvoja apie tai, kad jis gali žūti? Jis palinksi: „Tiesą pasakius, manęs tai labai negąsdina. Paminėjau stoicizmą, o viena iš jo vertybių, kurią sau primenu kone kasdien, yra memento mori – prisimink, kad mirsi. Man svarbesnė gyvenimo kokybė, o ne jo trukmė“. Jis su draugais dažnai kalbasi apie baisiausius dalykus, kurie gali nutikti, ir mirtis tikrai nėra jų sąrašų viršūnėse: „Mes nenorime žūti, bet yra ir baisesnių dalykų, pavyzdžiui, netekti savo šeimos arba likti neįgaliu po atakos. Daugelis mano draugų tikisi, kad jeigu taip jau atsitiks, jų mirtis bus greita“.
Vyro įsitikinimu, net jeigu jis žūtų kare, jis jaustųsi palikęs savo pėdsaką šiame pasaulyje: „Norėjau parašyti knygą, tai buvo didžiausias mano gyvenimo darbas. Aš buvau beprotiškai laimingas, kai pabaigiau ją. Kai įstojau į kariuomenę, pagalvojau: „Jeigu žūsiu, bent jau paliksiu kažką, kas gyvuos toliau“.
Ar karas pavertė jį geresniu psichologu? Dar viena pauzė. „Nežinau. Dabar aš padedu daug daugiau žmonių nei prieš karą. Taigi turiu daugiau praktinės patirties“, – atsakė vyras. Ar jam būtų geriau, jeigu jis būtų prastesnis psichologas, bet dirbtų taikos metu. „Taip“, – sakė jis su širdį veriančia šypsena.
