Praėjusią savaitę įvykęs JAV ir Kinijos aukščiausio lygio diplomatų susitikimas Aliaskoje turėjo vienintelę pozityvią reikšmę – faktą, kad jis apskritai įvyko. Abi pusės prie sėdo prie stalo su ilgu sąrašu priekaištų viena kitai ir atviro konflikto išvengti nepavyko.
Buvusio JAV nacionalinio saugumo tarybos nario Jeffo Moono teigimu, santykiai tarp JAV ir Kinijos šiuo metu primena „porą, kuri gyvena skyrium ir abu nori skyrybų, bet supranta, kad turi likti kartu dėl vaikų“.
Faktiškai tuo pat metu pasirodė J. Bideno interviu įrašas, kuriame JAV prezidentas V. Putiną pavadina žudiku. Netrukus įvairios interpretacijos dėl „politinio žargono“ buvo dar labiau atšaldytos Baltųjų rūmų pareiškimu, kad „prezidentui buvo užduotas tiesioginis klausimas, į kurį jis tiesiogiai ir atsakė“. Rusijoje kilo tikra pasipiktinimų pasiutpolkė, tačiau tiesioginių veiksmų dėl tokio žeminančio JAV prezidento pareiškimo niekas taip ir nesiėmė.
Lavrovas išskubėjo į Kiniją
Šie JAV ir Kinijos nesutarimai ir aštrus J. Bideno pareiškimas V. Putino atžvilgiu paskatino kalbas apie galimą Kinijos ir Rusijos suartėjimą, suvienijant dvi autokratines valstybes prieš demokratinio pasaulio lyderę.
Būtinybę dviejų „antiamerikietiškų“ valstybių suartėjimui išsyk įžvelgė Kinijos valstybinė žiniasklaida. Komunistinės partijos laikraštis „Global Times“, remiantis neįvardintais „ekspertais“ skelbė, kad „Rusija – pirmoji valstybė, su kuria Kinija aptaria svarbius klausimus po susitikimo su JAV. Tai rodo, kad Kinija ir Rusija pasitiki viena kita ir palaiko viena kitą esminiuose klausimuose“.
Ir iš tiesų, vos baigėsi Kinijos ir JAV delegacijų derybos, Pekine susitiko Kinijos ir Rusijos užsienio reikalų ministrai.
„Kaip jūs ir užsiminėte, situacija pasaulyje netampa paprastesnė. Ji vis labiau ir labiau charakterizuojama mūsų Vakarų kolegų bandymais visais įmanomais ir neįmanomais būdais užsitikrinti savo dominavimą, <…> mums reikia mobilizuoti vienminčius ir ginti teisybę, saugant JT chartijos principus“, – po susitikimo su savo kolega iš Kinijos žiniasklaidai pareiškė Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas.
Praėjusių metų spalio 22-ąją ir Rusijos prezidentas V. Putinas pareiškė, kad „nors Rusijai iš esmės ir nėra poreikio formuoti karinį aljansą su Kinija, teoriškai, tai yra įmanoma“.
Svarbiausia XXI a. kova
Tai, kad Kinija ir Rusija yra autokratinės valstybės neturėtų nustebinti jau nieko. Tačiau pastaruoju metu jas stipriau nei anksčiau apjungia atvira, sistemiška, prieš Vakarus nukreipta propaganda. V. Putinui ir jo užsienio politikos retorika yra visų pirma nukreipta į tai, kaip susilpninti demokratijas, pavyzdžiui, Europos Sąjungą ir JAV. Nesibodint pasitelkti ir trolių armijas ar kibernetinius išpuolius. O kinai yra suinteresuoti parodyti, kad jų sistema yra tobulesnė, rašoma „Neue Zürcher Zeitung“.
Lūžio momentu šių valstybių transformacijoje į autoritarines, prieš Vakarus nusiteikusias valstybes yra laikomi 2014-ieji. Tuomet Rusijai buvo įvestos sankcijos dėl Krymo aneksijos ir karo Ukrainoje pradžios, o Maskva su Pekinu pradėjo bendradarbiauti vis glaudžiau – politikoje, ekonomikoje ir karyboje.
„Mes neieškome konfliktų, bet žinome, kad bus labai, labai stipri konkurencija“, – prisiminė J. Bidenas savo pokalbį su Kinijos lyderiu Xi Jinpingu.
JAV prezidentas, spaudos konferencijos metu paklaustas apie santykius su Kinija, atsakė, kad jis čia įžvelgia didžiausią XXI a. kovą: autokratija prieš demokratiją.
„Jūsų vaikai ar anūkai rašys savo mokslinius darbus apie tai, kuriems pavyks geriau, – savo spaudos konferencijoje kalbėjo J. Bidenas. – Štai kuo mes rizikuojame… mes esame pačiame ketvirtosios industrinės revoliucijos įkarštyje“.
Pasak J. Bideno, dabar vyksta mūšis tarp XXI a. demokratijų ir autokratijų naudingumo.
Ekspertai: karinė sąjunga mažai tikėtina
Tačiau ar tai reiškia galimą karinę sąjungą? Toks dviejų galios valstybių susijungimas keltų pakankamai didelę grėsmę Vakarams?
Ekspertų teigimu, tai yra mažai tikėtina. Rusijos Carnegie centro direktoriaus Dmitrijaus Trenino teigimu, šiuo metu stebime „labiau artimus santykius už strateginę partnerystę, tačiau ne tokius artimus, kaip aljansas.
Galima atkreipti dėmesį į vienijančius Rusiją ir Kiniją dalykus: tai bendras nenoras matyti politine prasme galios poziciją užimančius Vakarus, prekybiniai santykiai, JAV kaltinimas dėl tariamos hegemonijos pasaulyje. Tačiau, gali įžvelgti ir skirtumų: Rusijos politika paremta chaosu ir betvarke pasaulinėje politikos arenoje, o Kinija, atvirkščiai, prioritetizuoja stabilumą ir vystymąsi.
„Rusija bendradarbiauja su kaimyne, su kuria ją sieja ilgiausia sausumos siena pasaulyje. Tačiau rusai suvokia, kad greta Kinijos galios ir potencialo jie būtų tik mažieji partneriai, jeigu susies save pernelyg stipriai su šia šalimi“, – NZZ pasakojo Carnegie centro politologas A. Gabujevas.
Iš karinės pusės, Rusijai ir Kinijai nereikia vienas kito karine prasme. Rusai ginkluojasi prieš NATO Rytų Europoje, o kinai – prieš amerikiečių bazes Japonijoje ir Pietų Korėjoje, ar karinį laivyną Pietų Kinijos jūroje. Todėl karinis aljansas tarp Kinijos ir Rusijos, savitarpio pagalbos sutartis, nukreipta prieš JAV šiuo metu yra mažai tikėtina, rašoma „Neue Zürcher Zeitung“.
Rusija ir Kinija gal ir nekuria karinio aljanso, tačiau diplomatinis pasipriešinimas Vakarams yra vystomas visu pajėgumu. Ypač aiškiai tai matyti Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos balsavimuose: nuo 2019-ųjų vasario iki 2020-ųjų liepos Maskva ir Pekinas keturis sykius paeiliui abi pasinaudojo savo veto teisėmis. Sprendžiami tuo metu buvo įvairūs klausimais – Sirijos, Artimųjų Rytų ar Venesuelos – ir visur toks dvigubas veto reiškė priešpriešą JAV vystomai politikai.
