Pirmasis empirinis šiurpumo tyrimas buvo paskelbtas tik 2016 m. „Naujose psichologijos idėjose“, todėl tai yra palyginti naujas tiriamasis dalykas. Autoriai McAndrew ir Koehnke bandė išsiaiškinti šiurpumo šaltinį, priežastis, kodėl ką nors įvardijame tokiu žodžiu, ir nustatyti pagrindinius šiurpumo elementus. Jie nustatė, kad žmogaus savybės ir neverbalinis elgesys, kuriuos siejame su nenuspėjamumu, buvo geri šiurpaus žmogaus indikatoriai. Tai rodo, kad „pašiurpimas“ yra natūralus emocinis atsakas situacijose, kuriose potenciali grėsmė yra dviprasmiška, tačiau mes žinome, kad kas nors atrodo ne taip, todėl išliekame budrūs.
Norėdami tai išsiaiškinti, jie apklausė 1 341 asmenį (1029 moteris ir 312 vyrų). Pirmoje dalyje dalyvių buvo paprašyta įsivaizduoti, kaip draugas, kuriuo pasitiki, pasakoja jiems apie susitikimą su žmogumi, kurį apibūdino kaip „kraupų“ ar „šiurpų“. Tada jiems buvo pateikti 44 teiginiai apie elgesį ir fizines savybes, kurie atspindėjo tą šiurpumą, pavyzdžiui, asmuo dažnai laižė lūpas ar turėjo matomas tatuiruotes. Šiuos teiginius dalyviai turėjo įvertinti nuo vieno iki penkių.
Apskritai vyrai buvo laikomi daug šiurpesniais nei moterys. Su tuo sutiko apie 95,4 proc. tyrime dalyvavusiųjų. Tą galėjo nulemti tai, kad tyrime dalyvavo daugiau moterų nei vyrų, tačiau moterys šiurpumo skalėje aukštu balu įvertino kiekvieną asmenį, kuris buvo vertinamas kaip seksualinė grėsmė. Daugiausiai balsų už šiurpų elgesį sulaukę teiginiai buvo „stebėjo draugą prieš bendraudamas“, „dažnai liesdavo draugą“ ir „nukreipė pokalbį link temų apie seksą“.
Suprantama, kad toks elgesys gali lengvai sukelti nepatogumą, todėl yra laikomas šiurpiu. Tačiau buvo ir kitų aukštai įvertintų ypatybių, kurios labiau susijusios su šališkumu. Pavyzdžiui, psichinės ligos turėjimas, aukštas ūgis, lieknas sudėjimas ir išpūstos akys buvo aukštai įvertinta šiurpumo skalėje, nepaisant to, kad neturi nieko bendra su naujo žmogaus elgesiu draugo atžvilgiu.
Antroje apklausos dalyje buvo apžvelgta 21 profesija, vėl jas reitinguojant nuo vienos iki penkių (nuo nelabai iki labai šiurpios). Rezultatai parodė, kad klouno, taksidermisto (iškamšas darančio žmogaus), sekso prekių parduotuvės savininko ir laidotuvių direktoriaus profesijos buvo įvertintos kaip labiausiai keliančios baimę. Na, o mokytojas ir meteorologas – mažiausiai. Jų taip pat buvo paprašyta išvardyti bet kokius du pomėgius, kuriuos jie laikė šiurpinančiais. Tarp tokių pomėgių atsidūrė negyvų gyvūnų kolekcionavimas ir net paukščių stebėjimas.
Jų atradimai parodė, kad nenuspėjamumas ir su tuo susijusi baimė yra pagrindinis veiksnys, dėl kurio laikome kitą žmogų šiurpiu.
„Viskas, ką sužinojome atlikę šį tyrimą, atitinka nuomonę, kad šiurpumo suvokimas yra atsakas į grėsmės dviprasmiškumą, – priėjo išvadą tyrimo autoriai. – Rezultatai atitinka hipotezę, kad „pašiurpimas“ yra išsivysčiusi emocinė reakcija į dviprasmišką grėsmės buvimą, kuri leidžia mums išlaikyti budrumą nenuspėjamose situacijose“.
Tačiau tai nepaaiškina, kaip mūsų kultūrinis šališkumas ir visuomenės stigma veikia tai, kodėl tam tikrus bruožus – neįprastus fizinius požymius, kai kuriuos darbus ir pomėgius – vertiname kaip šiurpinančius.
Tam tikrais atvejais tai, ką mes siejame su šiurpumu, lemia du kognityviniai polinkiai, vadinami rago efektu ir aureolės efektu. Aureolės efektas yra polinkis teigiamai vertinti žmogų pagal vieną gerą savybę. Rago efektas yra priešingas, kai žmonės labiau linkę vertinti žmogų pagal vieną dalyką, kurį jie laiko neigiamu. Pavyzdžiui, jei žmogus jūsų netraukia fiziškai, jūs laikote jį prastesniu už save.
Taigi, žmonių šiurpumą galima paaiškinti būtinybe būti budriems nenuspėjamose situacijose, tačiau tai, kas mums atrodo šiurpu, yra gana subjektyvu ir gali būti nulemta tiek asmeninių, tiek kultūrinių prietarų ir šališkumo.
