Šis sprendimas jau paskatino protestus už premjero Yoshihide Sugos rezidencijos ribų, tačiau jam pritarė Tarptautinė atominės energijos agentūra ir bent keli nepriklausomi ekspertai.
Šis vyriausybės sprendimas neatsirado iš niekur. Izoliaciniai tvenkiniai pildosi dar nuo 2011 m. nelaimės. Manoma, kad jei nebus imtasi kokių nors veiksmų, jie bus visiškai pilni dar 2022 m. Pernai spalį buvo iškelta galimybė išleisti dalį vandens, suteikiant laiko apsvarstyti alternatyvius pasiūlymus.
Nepavykus pasirengti 2011 m. įvykusiam žemės drebėjimui ir cunamiui, Daiichi jėgainių vadovams krito atsakomybė viską sutvarkyti po radioaktyviųjų medžiagų nutekėjimo. Jie pastatė daugiau nei 1 000 rezervuarų vandeniui, prasiskverbusiam į reaktorių arba naudojamam kurui aušinti, laikyti.
Talpyklose yra daug radioaktyvaus tričio (vandenilio su dviem neutronais). Iš pradžių vanduo taip pat buvo užterštas sunkesniais elementais, daugiausia ceziu-137, kurie yra daug pavojingesni, bet ir lengviau pašalinami. Daugiau nei ketvirtadalyje cisternų cezis buvo išfiltruotas.
Kiekvieną dieną reikia sandėliuoti papildomą 150 tonų vandens ir pridėti prie esančių daugiau nei 1 milijono tonų. Tokijo elektros energijos kompanija (TEPCO) nusprendė, kad nėra praktiška visam laikui statyti naujus rezervuarus. Dėl to sugavoti tik trys sprendimai – jį išgarinti (paliekant daugiau koncentruotų atliekų), giliai suleisti po žeme arba išleisti į Ramųjį vandenyną.
Nors nefiltruotuose rezervuaruose esantis vanduo yra mirtinas, tik tričio vanduo reprezentuoja suvokimo problemą. Profesorius Nigelis Marksas iš Kurtino universiteto (Australija) paaiškino: „Suvokimas yra tragiškas, tačiau Japonijos vyriausybė iš tikrųjų elgiasi teisingai, išleisdama į vandenyną iš Fukušimos gamyklos išvalytas nuotekas“.
Nepaisant kai kuriose vietose kilusios panikos dėl Fukušimos užteršimo visame Ramiajame vandenyne, net jei vanduo būtų išleistas neapdorotas, jo indėlis į viso vandenyno radioaktyvumą nebūtų aptinkamas. Aktualesnis rūpestis yra poveikis vietos gyventojams ir jūros gyvybei aplink išleidimo vietą.
Teršalų išleidimo per vienerius metus atveju, vietiniai gyventojai būtų veikiami 0,8 mikrovisertų radioktyviųjų spindulių, iš tikrųjų trečdaliu mažiau nei garinant. Tai yra žymiai mažiau nei vidutinė dienos spinduliuotės dozė, kurią Japonijos gyventojas gauna iš dirvožemio, kosminių spindulių ir kitų natūralių šaltinių. Net kalio turinčiuose maisto produktuose, tokiuose kaip bananai, yra daugiau radiacijos, jei jie valgomi kas savaitę, o ką jau kalbėti apie kasdien.
Tačiau vietinė jūros gėrybių pramonė baiminasi, kad tai pakenks jų galimybėms parduoti laimikį.
„Nukentėjusias jėgaines vis dar reikia atvėsinti, gaminant vis didesnį vandens kiekį, kuriame yra radioaktyviojo vandenilio, dar vadinamo tričiu“, – tęsė profesorius N. Marksas. „Laikinos saugojimo talpyklos skyla ties siūlėmis, o radioaktyvus vanduo turi kažkur išbėgti.
Skiedžiant tričio ir vandens mišinį įprastu jūros vandeniu, radioaktyvumą galima sumažinti iki saugaus lygio, panašaus į tokį, kurį skleidžia granito uolienos, gręžtinis vanduo, medicininiai tyrimai, kelionės lėktuvais ir tam tikri maisto produktai“.
Tačiau išlieka susirūpinimas, kad pavojingesnių radioaktyviųjų elementų pašalinimas iš cisternų gali turėti neigiamos įtakos. Tolesnė priežiūra gali sumažinti šių teršalų kiekį iki saugaus lygio, tačiau TEPCO ir Japonijos vyriausybė nenurodė, kad tai planuojama.
