Faraono Cheopso rūmų audiencijos salė net dūzgia, kai į ją įžengia sulinkęs senukas. Kalbos, kad senolis gali atgaivinti nugaišusius gyvūnus, sklinda po visą Egiptą, o dabar karalystės valdovas nori pats įsitikinti, ar gandas apie magą Dedi yra tiesa.
Ančiukui nupjaunama galva, po to paukščio galva ir kūnas padedami priešingose salės pusėse.
Dedi ištaria burtažodį ir žiūrovų akys, rodos, tuoj iššoks iš orbitų, kai anties kūnas pakyla ir bindzina per salę link nukirstos galvos. Galva ir kūnas susijungia, ančiukas atgyja. Jis linksmai cypauja, Cheopsas džiaugiasi.
„Tegu Dedi apsigyvena rūmuose ir padovanokite jam tūkstantį kepalų duonos, šimtą ąsočių alaus, jautį ir šimtą ryšulių daržovių“, – rašoma apie valdovo padėką maždaug 1700 m. pr. Kr. „Westcar“ papiruse, kuriame minimas Dedi pasirodymas.
Deja, papiruso autorius taip ir neišsiaiškino, kaip buvo atliktas pirmasis pasaulio istorijoje žinomas magiškas triukas. Burtininkas Dedi, kaip ir vėlesni jo kolegos, niekada neatskleidė savo paslapčių.
Tačiau papiruse aiškiai pabrėžiama, kad magija Cheopso laikais – daugiau nei prieš 4,5 tūkst. metų – buvo vertinama. Senovės egiptiečiai tikėjo, kad Dedi atgaivino negyvą antį tik todėl, kad magas palaikė ryšį su aukštesnėmis visatos jėgomis (vadinamomis heka).
Tačiau istorijos tėkmėje požiūris į nekaltą kerėjimą kardinaliai keitėsi. Vėlyvaisiais viduramžiais magija buvo laikoma pavojinga burtininkyste ir vien įtarimo raganavimu pakako, kad vyrai ir moterys atsidurtų ant laužo, apkaltinti bendrininkavimu su velniu.
Puodelio ir kamuoliuko triukas yra senas kaip pasaulis
Tūkstantmečius žmonės naudojo gudrybes ir burtus, kad padarytų įspūdį. 2000 m. pr. Kr. Egipto valdininko Baqeto III laidojimo kameroje pavaizduoti du vyrai, kurie, kaip manoma, atlieka vadinamąjį triuką su puodeliu.
Scenoje triukas dažnai atliekamas su trimis puodeliais ir trimis mažais kamuoliukais. Atliekant triuką atrodo, kad rutuliukai pereina per kietą puodelių dugną. Po to magas vikriai sukeičia puodelius vietomis ir pakelia juos, kad parodytų, jog kamuoliukai gali stebuklingai keliauti iš puodelio į puodelį.
Anuomet, kaip ir dabar, atliekant triuką reikia vikrumo, greičio ir nukreipti žiūrovų dėmesį – tai yra trys būtinosios magijos sąlygos.
Romoje keliais tūkstantmečiais vėliau filosofas Seneka stebėjo gatvės magų atliekamą puodelių ir kamuoliuko triuką. Gali būti, kad žiūrovams buvo siūloma statyti pinigus ir spėti, po kuriuo puodeliu yra kamuoliukas. Seneka ypač žavėjosi magų miklumu.
„Tai tokia pat nežalinga apgaulė, kaip žongliravimas ir žaidimas kauliukais, ir pats triukas mane džiugina. Bet parodyk man, kaip daromas triukas, ir aš prarasiu susidomėjimą juo“, – rašė Seneka 65 m. po Kr. draugui Liucilijui.
Graikų rašytojas Alkifronas ne taip žavėjosi magija. Maždaug 200 m. po Kr. tekste jis aprašo vyrą, atliekantį puodelių triuką, naudodamas dubenėlius ir baltus akmenėlius: „Jis paslėpdavo akmenėlius po dubenėliais, paskui juos pradangindavo, o jie atsirasdavo jo burnoje. Juos prarijęs, jis pasikviesdavo žmones prie savęs ir ištraukdavo akmenėlius jiems iš nosies ar ausų. Nenorėčiau asmeniškai susidurti su tokiu vaikinu, nes niekada negali atskleisti jo gudrybių, o jis gali pavogti viską, ką turi, įskaitant ūkį ir visa, kas jame yra.“
Alkifrono laikais kaltinimas vagyste, įvykdyta pasitelkiant burtus ir magiją, galėjo baigtis liūdnai. Romos imperijoje, taigi ir Graikijos provincijose, įstatymai numatė mirties bausmę tiems, kurie burtais „stebuklingai perkėlė į savo žemę kitų žmonių derlių“.
Idėja, kad nekalti burtai iš tikrųjų yra pavojingi, vėlesniais šimtmečiais dar labiau išplito.
Juodoji magija žudo
Nors paprasti burtai ir triukai turgaus aikštėse senovėje buvo laikomi malonia pramoga, visi bijojo juodosios magijos. O riba tarp šių dviejų dalykų buvo labai paslanki.
Tiek vyrai, tiek moterys galėjo užsiimti juodąja magija, kuri, kaip buvo tikima, buvo naudojama žudyti ir vogti. Buvo baiminamasi, kad burtininkas į vyną ar maistą įpils nuodingų pagal savo receptą pagamintų eliksyrų, kad aukos susirgtų, išprotėtų ar net mirtų.
Taip pat buvo populiaru prakeikti priešą ir varžovą. Dažnai norint prakeikti nekenčiamą žmogų tekdavo išsikviesti požemio demonus.
„Surysite Maurosso širdį, galūnes, vidurius ir žarnas“, – užrašyta 100 m. po Kr. švino plokštelėje, kuri buvo rasta netoli Kartaginos uostamiesčio.
Maurossas buvo garsus gladiatorius, o prakeiksmą tikriausiai parašė vienas iš jo konkurentų.
Romėnai pasitelkdavo ir kitokius kenkėjiškus būdus, kuriuos vadindavo „sutvarkymu“. Šiems burtams buvo naudojamos mažos vudu lėlės, pagamintos iš vaško ar molio. Už atlygį magas pagamindavo lėlę, o po to įsmeigdavo adatas į lėlės akis, galvą ar skrandį, kad pakenktų žmogaus, kurį vaizdavo lėlė, kūnui ar protui.
Lėlės, matyt, buvo ypač populiarios Romos imperijoje – molinių lėlių su prismaigstytais metaliniais smeigtukais archeologai randa nuo Romos pietuose iki Britanijos provincijos šiaurėje. Meilę taip pat buvo galima prisikviesti – ypač su demonų pagalba.
„Padėkite, kad Viktorija mane įsimylėtų ir eitų iš proto iš meilės man ir negalėtų užmigti tol, kol ji, gražiausioji iš moterų, neateis pas mane“, – rašoma maldavime ant Šiaurės Afrikoje rastos romėniškos lentelės.
Tačiau užsiimti magija Romos imperijoje toli gražu nebuvo nepavojinga. Jei žmogus pajusdavo, kad jį kas apsėdęs, jis galėdavo pareikšti kaltinimus dėl burtininkavimo, už kurį buvo baudžiama ištrėmimu arba viešu nuplakimu.
„Apulėjus – burtininkas. Jis mane taip užbūrė, kad aš jį įsimylėjau“, – taip maždaug 158 m. po Kr. graikų kilmės romėnė Pudentila apkaltino filosofą ir rašytoją Apulėjų.
Būdamas geras oratorius ir pateikęs įtikinamų argumentų, Apulėjus teisme buvo išteisintas. Tačiau maždaug po 50 metų įstatymas buvo sugriežtintas – nuspręsta bausti mirties bausme net už paprasčiausius triukus.
Magus sudraskydavo laukiniai žvėrys
Nors romėnų įstatymai draudė raganavimą ir piktavališką magiją, noras užsiimti tuo, kas uždrausta, nemažėjo. Norėdamas užkirsti kerams kelią, romėnų teisininkas Julijus Paulius sugalvojo įvesti griežtesnes bausmes.
„Tie, kurie kerėjo arba buvo atsakingi už bedieviškas ar naktines žmogaus užkerėjimo, paralyžiavimo ar surišimo apeigas, bus baudžiami nukryžiavimu arba atiduodami laukiniams žvėrims sudraskyti“, – tokį siūlymą Paulius pateikė maždaug 200 m. po Kr. raštų rinkinyje „Nuomonės“.
Paulius buvo imperatoriaus Septimijaus Severo (193–211 m. po Kr.) patarėjas. Po kelerių metų vyravusio chaoso valdant žiauriam imperatoriui Komodui (180–192 m. po Kr.), Severas norėjo įvesti tvarką karalystėje, todėl Pauliaus įstatymo projektas Severui patiko ir jis buvo priimtas.
Įvedus kitą Pauliaus įstatymą, buvo uždrausti ir sudeginti raštai apie magiją, kaip kad ir patys magai „turėjo būti deginami gyvi“.
Istorikai nežino, kiek nekaltų magų ir turgaus burtininkų buvo sudeginti ant laužo arba žvėrių suplėšyti gyvi po Pauliaus įstatymo priėmimo, tačiau IV a. Romos imperijoje įsigalėjus krikščionybei, kibirkščiuojančios liepsnos dažnai pasiglemždavo magų gyvybę, nes Katalikų bažnyčia bet kokią magiją laikė grėsme.
Pavyzdžiui, senovėje medžiotojai turėjo tradiciją dėti burtų knygeles į mažus dėklus ir pririšti juos prie savo šunų antkaklių, taip tikėdamiesi užsitikrinti gerą medžioklę. Bažnyčia tvirtino, kad toks prietaras yra žalingas.
„Laikykitės atokiau nuo šventvagystės, pagoniškų amuletų, burtažodžių ir astrologų“, – V a. įspėjo Šiaurės Afrikos vyskupas Augustinas.
Anot Bažnyčios, magija yra išimtinai Dievo sritis – tik Jis gali daryti stebuklus. Kai piligrimai lankydavo šventųjų kapus, būdavo prašoma mirusiojo užtarti meldžiantįjį pas Dievą ir padaryti stebuklą – pavyzdžiui, išgydyti mirtiną ligą.
Stebuklai vyko ir bažnyčiose. Komunijos metu kunigas dalijo tikintiesiems ostijas ir vyną. Stebuklingai duona ir vynas tampa Kristaus kūnu ir krauju, sakoma Bažnyčios mokyme.
Tikintiesiems stebuklas buvo tarsi dieviška magija. Eiliniai bažnyčios lankytojai nesuprasdavo, ką kunigas kalba, nes pamaldos vykdavo lotynų kalba, tačiau nesuprantami kunigo žodžiai buvo laikomi šventu burtažodžiu.
„Hoc est corpus meum“ („tai yra mano kūnas“) – sako kunigas dalydamas Komuniją, o šnekamojoje kalboje ši frazė virto „fokus pokus“. Nuo XVII a. šis žodžių junginys vartojamas kaip burtažodis arba šia fraze tiesiog įvardijami burtai.
Visiems patinka burtai
Bažnyčiai uždraudus bet kokius burtus, paprastų žmonių noras stebėti atliekamus triukus niekur nedingo. Viduramžių turgaus dienomis magai ir toliau džiugindavo valstiečius ir miestiečius puodelių ir kamuoliuko triuku. Būdavo ir taip, kad magai būdavo kviečiami į aukštuomenės puotas. Čia jie buvo vaišinami, kad nustebintų svečius savo sugebėjimais.
Klasikinis numeris būdavo atliekamas taip: audinio skiautė būdavo užmetama ant obuolio ar net gyvo balandžio, o tada magas, pasakęs burtažodį, nuimdavo audeklą ir didžiai žiūrovų nuostabai obuolio ar balandžio nebelikdavo. Numeris pasiekdavo kulminaciją, kai užburtas dingęs objektas – dažniausiai balandis ar obuolys, atsirasdavo mago apsiausto kišenėje. Šiais laikais ši iliuzijų rūšis, vadinama magija iš arti, dažniausiai naudojama atliekant triukus su kortomis.
Nors Bažnyčia oficialiai smerkė magiją, žyniai ir vienuoliai mėgavosi fokusais. Dvasininkai netgi buvo pasirengę sumokėti, kad pamatytų mago pasirodymą.
„Amoralu“, – rašė prancūzų teologas Peteris Abelard'as maždaug 1130 m. veikale „Dialogai“. Už pasirodymą buvo mokama iš Bažnyčios iždo, nors tie pinigai, Abelard'o manymu, turėjo atitekti vargšams.
Turgaus diena buvo pats darbymetis ir būrėjoms. Žmonės, kurie norėjo sužinoti savo ateitį, lankėsi būrėjos palapinėje turgavietėje. „Skaitydama“ lankytojų delnų odos raukšlių linijas, būrėja tvirtino galinti nuspėti žmonių ateitį.
Bažnyčia manė, kad bet koks bandymas nuspėti ateitį yra erezija. Būrimas trukdė Dievui įgyvendinti savo planą ir dėl to buvo laikomas velnišku.
„Vyskupai ir jų padėjėjai turi dirbti iš visų jėgų savo vyskupijoje, kad visiškai išnaikintų žalingą būrimo ir raganavimo meną, kuris yra velnio išmonė“, – tvirtinama bažnytiniame teisiniame tekste „Canon episcopi“.
1277 m. popiežiui Jonui XXI burtai įgriso ir jis paprašė Paryžiaus vyskupų – žymiausių to meto teologijos ir teisės ekspertų – sudaryti baustinos, eretiškos magijos sąrašą. Sąraše taip pat buvo raganavimas ir būrimai. Sudarius tokį sąrašą, padaugėjo už burtus teisiamų žmonių.
Žirniai ir magija kenkia potencijai
Vienas iš pirmųjų dokumentuotų teismo procesų dėl raganavimo įvyko 1324 m. Bergene. Miesto žmonės sunerimo, kai vyskupas Audfinas Sigurdssonas apkaltino našlę Ragnhild Tregagås juodąja magija.
Remiantis kaltinimu, Ragnhild, degdama meile be atsako ką tik vedusiam pusbroliui, bandė sužlugdyti jo vestuvių naktį. Liudytojai tvirtino, kad Ragnhild kalbėjo prakeiksmus ir paslėpė penkis kepalus duonos bei penkis žirnius nuotakos ir jaunikio lovoje, kad sutriktų pusbrolio potencija.
„Ji pateko į eretiškus klystkelius“, – griausmingai rėžė vyskupas Sigurdssonas. Teismo procese jis buvo ne tik prokuroras, bet ir teisėjas ir nusprendė, kad Ragnhild yra kalta.
Tuo metu laužas dar nebuvo įprasta bausmė už burtininkavimą ir bandymą užkerėti kitus. Vyskupas manė, kad Ragnhild pasimaišė protas, tad nuteisė našlę kelių dienų pasninkui – leido valgyti tik duoną, užgeriant ją vandeniu.
Kai XV a. viduryje Europoje imtos persekioti raganos, kaltinamiesiems nebepavykdavo taip lengvai atsipirkti. Viduramžių pabaigoje mokslininkai pradėjo tirti Antikos mąstytojus. Atgimimo laikais – Renesanse – imta domėtis Antikos tekstais, kuriuose knibždėte knibždėjo burtų ir magijos aprašymų.
Vienas iš šių burtažodžių buvo 1000 metų senumo hebrajų žodis „abrakadabra“.
Burtažodis neturi jokios prasmės, tačiau jį dažnai kartodavo ir kunigai, ir valstiečiai, kad apsisaugotų nuo nesėkmių ir ligų. Žmonės tikėjo, kad burtažodis gali išgydyti maliariją, apsaugoti derlių nuo blogo oro ir išgydyti ligotą kiaulę.
Kituose antikiniuoses tekstuose buvo aiškinama, kaip tam tikri kristalai gali padėti sugauti dvasias ir padėti nuspėti ateitį. Tekstuose taip pat buvo sudėtingų lentelių, kurias buvo galima panaudoti prakeiksmams.
Sunerimusi Bažnyčia uždraudė daugelį senų rankraščių. Popiežius tikėjo, kad jei tokie okultiniai tekstai patektų į piktųjų raganų ir burtininkų rankas, jie galėtų sutrikdyti visos visatos tvarką.
Gydymas žolelėmis ir žaizdų priežiūra – tai raganavimas
Nepaisant Bažnyčios draudimo, Renesanso mokslininkai slapta sugebėjo surinkti Antikos žinias į vadinamąsias juodąsias knygas, grimuarus. Šis žodis yra kilęs iš prancūzų kalbos žodžio „grammaire“ (gramatika).
Grimuarai buvo leidžiami anonimiškai, nes autoriai baiminosi, kad gali būti apkaltinti juodosios magijos propagavimu. Nepaisant prieštaringai vertinamo turinio, knygos buvo itin populiarios, nes jose buvo gausu gerų ir praktinių patarimų.
1530 m. išleistoje knygoje „Senųjų magija“ aprašoma, kaip senovės Graikijos Olimpo dvasios – krikščionių Dievo leidimu – galėjo ištiesti žmonėms pagalbos ranką: „Šios dvasios keičia likimą ir gali mirtinai ką prakeikti, jei Dievas tai leidžia.“
Katalikų bažnyčia bandė bausti knygų savininkus, tačiau buvo sunku įrodyti, kad knygos iš tikrųjų buvo panaudotos juodajai magijai. Dėl to Bažnyčios taikinyje atsidūrė būrėjos ir žmonės, kurie turėjo žinių apie natūralią mediciną.
Bažnyčia samprotavo, kad jeigu žmogus teigia matąs ateitį arba galįs išgydyti žaizdas specialiomis žolelėmis, vadinasi, jis yra skaitęs eretikų knygas.
Nepaisant Bažnyčios skilimo po 1517 m. Reformacijos, katalikų ir protestantų bažnyčios sutarė vienu klausimu: raganas ir visus kitokius burtininkus reikia išnaikinti. Katalikų bažnyčia šiam tikslui įkūrė visą atsidavusių raganų medžiotojų gvardiją – inkviziciją.
Su Bažnyčios palaiminimu inkvizicijos vienuoliai ir teisininkai keliavo ieškodami raganų ir netrukus visoje Europoje įsiplieskė laužai. Pasak prancūzų raganų medžiotojo Henry Bogueto, raganų buvo daug, tad darbo netrūko. Jo skaičiavimais, vien Europoje gyveno mažiausiai 1,8 mln. raganų, nes jų buvo „visur – kaip kirminų sode“.
Magija uždraudžiama įstatymu
Raganavimu ir eretiška magija dažniausiai būdavo kaltinamos žiniuonės. Daugelis miestų ir kaimų bendruomenių turėjo savo žiniuonę – išmintingą moterį, kuri padėdavo gimdyvėms ir galėdavo nuspėti blogą orą pažvelgusi į debesis.
Bažnyčia tokias elementarias žinias apie sveikatą ir meteorologiją laikė eretiškomis, o dvasininkai netgi įtarė, kad raganos gali valdyti orą. Dėl tokio įsivaizdavimo raganų persekiojimas įsiplieksdavo dar smarkiau, jei prasti orai, vėjai ar ekstremalios gamtos sąlygos sugriaudavo pastatus ar sunaikindavo javus laukuose.
„Daug žalos padarė kruša ir toks stiprus vėjas, kokio nebuvome regėję, todėl daug moterų, kurios, kaip buvo tvirtinama, prišaukė krušą ir vėją, buvo sudegintos“, – rašoma 1445 m. Bavarijos kronikoje.
Bažnyčia tikino, kad raganos gali manipuliuoti tikrove. Pavyzdžiui, išsitepusios kūną virtų kūdikių riebalais, raganos įgydavo gebėjimą skraidyti.
Anglijos bažnyčios atstovai teigė, kad magas, kuris žiūrovų akivaizdoje gali mintimis pajudinti riešutus ar virvę, pakeisti riešuto vietą po puodeliu ar jį apskritai pradanginti, yra sudaręs sandėrį su piktosiomis dvasiomis ar pačiu velniu. Dėl to 1563 m. Anglijos parlamentas priėmė įstatymą prieš „burtus, užkeikimus ir raganavimus“.
Įstatymas numatė mirties bausmę tam, „kas šaukiasi piktųjų dvasių, užkalba ar raganauja pasitelkdamas kerus, amuletus ar burtus“.
Žemyninėje Europos dalyje valdžia taip pat ėmėsi griežtai kovoti su ypatingų gebėjimų turinčiais žmonėmis. 1566 m. magas Johanas Büchsenschützas Šiaurės Vokietijos mieste Lemge buvo apkaltintas burtažodžių pardavimu ir ateities spėjimu panaudojant krištolinį rutulį.
Net kankinamas Büchsenschützas neigė, kad jo magija yra velniška. Jis tikino, kad ji sukurta „Dievo žodžio akivaizdoje“ – t. y. tvirtino, kad jį įkvėpęs Dievas.
Lemgo valdžia galiausiai paleido Büchsenschützą ir pasitenkino sudeginusi jo knygas su burtažodžiais.
Burtažodžių žodynas užrūstino karalių
Vieną dieną Anglijos parlamentaras Reginaldas Scotas nusprendė, kad nereikėtų painioti raganavimo ir magijos. 1584 m. Scotas parašė knygą „The Discoverie of Witchcraft“ („Raganavimo aptikimas“), kad paaiškintų skirtumą.
Pamokantys knygos piešiniai paaiškina, kaip magas apgaudinėja publiką. Pavyzdžiui, viename iš piešinių pavaizduota senojo Dedi numerio, kuris, anot „Westcar“ papiruso, senovėje padarė įspūdį faraonui Cheopsui, variacija.
Viename Scoto knygos piešinyje pavaizduotas ant stalo gulintis kūnas be galvos. Šalia kūno – ant padėklo padėta nukirsta vyro galva. Piešinys atskleidžia, kad vyras iš tikrųjų yra palindęs po stalviršiu, tik jo galva kyšo pro skylę padėkle.
Savo knyga protestantas škotas norėjo parodyti Bažnyčios klaidas. Kunigui per Komuniją pareiškus, kad ostija ir vynas tampa Dievo kūnu ir krauju, protingi žmonės ėmė purtyti galvas. Jiems ritualas buvo ne stebuklas, o triukas – tarsi magija.
Knyga „The Discoverie of Witchcraft“ nebuvo populiari, o Scotas užsitraukė Bažnyčios ir karaliaus nemalonę. Jokūbas I manė, kad gudrybių ir burtų aprašymas paskatino žmones tapti raganomis ir daryti piktus darbus.
1603 m. karalius įsakė konfiskuoti ir sudeginti visus Scoto knygos egzempliorius, todėl išliko tik kelios knygos. Pats Scotas buvo miręs ketveriais metais anksčiau – 1599 m. Jei autorius būtų gyvenęs, jis tikriausiai būtų atsidūręs ten pat, kur ir jo knygos – ant laužo.
Tik XVIII a. raganų medžioklė nurimo. Bet iki to laiko daug vyrų ir moterų žuvo liepsnose už tai, kad neva praktikavo velniškus burtus. Mokslininkai mano, kad apie 50 tūkst. nekaltų žmonių buvo nuteisti už juodosios magijos praktikavimą ir sudeginti ant laužo.
Raganų teismų siaubui pasitraukus į antrą planą, magijos menas vėl atgijo. XVIII ir XIX a. magų pasirodymai tapo viena įspūdingiausių pramogų, o šiais laikais žmonės ir toliau moka nemenkus pinigus, kad pamatytų, kaip magai atlieka triukus.
*****
Burtininkai buria nuo seno
Pirmieji pasaulyje magai buvo laikomi žmonėmis, turinčiais dieviškų galių. Dar senovėje triukai ir kerai tapo įdomia pramoga tiek paprastiems žmonėms, tiek elitui.
Kinija, 1600 m. pr. Kr.
Kaulai pranašavo nelaimes
Pažiūrėję karvės kaulų įskilimus, žyniai teigė galintys nuspėti ateitį, pavyzdžiui, nustatyti, kurios dienos yra ypač nelaimingos.
Asirija, 1000 m. pr. Kr.
Fleita viliojo nuodingas gyvates
Babilono gatvių žonglieriai garsėjo tuo, kad sugebėdavo suvaldyti gyvates naudodami fleitą. Žiūrovams šis pasirodymas atrodė tikrai magiškai.
Roma, 50 m. po Kr.
Magų trupė linksmino romėnus
Miesto gatvėse pasirodymus rengdavo vadinamieji acetabularii, kurie atlikdavo triuką su puodeliais. Pavadinimas kilęs iš žodžio acetabulum – šiuo lotynišku žodžiu vadinami maži puodeliai, kuriuos naudojo magai.
Europa, 1000 m. po Kr.
Miklios rankelės apgauna akį
Keliaujantys burtininkai pradangindavo monetas ar mažus rutuliukus publikos akivaizdoje, o šie vėl pasirodydavo kitoje vietoje – pavyzdžiui, kitoje burtininko rankoje.
Europa, 1400 m. po Kr.
Magija užbūrė aukštuomenę
Įgudę magai buvo samdomi linksminti kunigaikščių dvaruose. Jie rodydavo, pavyzdžiui, tokius triukus: stebuklingai pradangindavo žaidimo kortų kaladę arba pakeisdavo jos spalvą.
Daugiau intriguojančių faktų ir istorijų rasite žurnale „Iliustruotoji istorija“. Prenumeruokite arba ieškokite žurnalo visose prekybos vietose!
