Gabrielius Landsbergis: Vakarai dar neišdrįso pasakyti, koks yra karo Ukrainoje tikslas

Žemiau pateikiame dalį Gabrieliaus Landsbergio interviu Ukrainos transliuotojui „RBK Ukraina“.

„RBK Ukraina“: Pakeliui į Kijevą žurnalistams sakėte, kad aptarsite kai kuriuos galimus šių metų Ukrainos scenarijus ir kaip išvengti sudėtingų scenarijų. Taigi, kokius šių metų scenarijus matote: optimistinius, realistinius, pesimistinius?

Gabrielius Landsbergis: Žinote, man patinka frazė, kad karas – tai valios ir logistikos derinys. Taigi ukrainiečiai aiškiai parodė, kad valios turite. Tai tiesa. Nemanau, kad yra nors viena abejonė dėl jūsų įsitikinimo ir gebėjimo atremti įsiveržusias pajėgas. Lieka tik logistikos klausimas. Ir akivaizdu, kad esate labai priklausomi nuo Vakarų pagalbos, kuri pastaruoju metu lėtėja.

TAIP PAT SKAITYKITE:

NATO vadovas: Kinija stebi JAV dramą dėl Ukrainos apginklavimo

Putino ir Lukašenkos pokalbis: kam Baltijos šalims ieškoti „geresnio gyvenimo už jūrų marių“?

Naktinė „šahedų“ ataka: Ukrainos oro gynybos pajėgos numušė visus priešo taikinius

Todėl norėtume išvengti scenarijaus, kai Ukraina, turėdama visas galimybes nugalėti rusus, nesugeba to padaryti arba sulėtina savo pastangas vien dėl to, kad mes negalime užtikrinti, jog ginklai, įranga, amunicija, šaudmenys, sviediniai, viskas, ko reikia, pasiektų frontą. Paprastai tariant, pagrindinis klausimas yra toks: ko jums reikia? Ko reikia skubiausiai? Ir kaip galime tai pasiekti? Deja, Lietuva neturi savo stambios pramonės, tačiau galime pabandyti įtikinti kai kuriuos savo draugus aktyviau tuo užsiimti.

Kas lemia visus šiuos vėlavimus ir svyravimus? Ar tik tam tikros techninės problemos? Ar tai ženklas, kad Vakarų koalicijai trūksta tikros politinės valios ir motyvacijos suteikti mums tai, ko reikia?

Tiesą sakant, manau, kad problemos kaltininkas, problemos centras yra tai, kad Vakarai dar neišdrįso pasakyti, koks yra karo Ukrainoje tikslas Vakarams. Kaip vieną iš būdų sakau štai ką: (remti Ukrainą – red.) ne „tiek, kiek reikia“, o „iki pergalės, kad ir kiek tai kainuotų“. Apibrėžę tikslą, nustatote priemones jam pasiekti. Jei neturite tikslo, nežinosite, ko jums reikia. Kodėl negalime apibrėžti tikslo? Žinote, kai kas sako, kad tai gali būti baimė. Rusijos baimė. Arba to, kas bus, jei Rusija iš tikrųjų pralaimės.

Ar daugelis jūsų kolegų tikrai bijo bet kokio „Rusijos subyrėjimo“ su kokiomis nors nenumatytomis pasekmėmis?

Tiesą sakant, nežinau. Noriu pasakyti, kad kalbant apie pokalbius, kurie vyksta Briuselyje ar kur kitur, visi vis dar yra gana vieningi. Aišku, yra pokyčių. Vienur ir kitur vyksta rinkimai. Bet nematau, kad kas nors iš tikrųjų deklaruotų (savo baimę – red.). Tai yra hipotezė. Tai jau įvyko. Lietuva buvo pirmoji šalis, atsiskyrusi nuo Sovietų Sąjungos. Ir kai tai padarėme, kai paskelbėme nepriklausomybę, mūsų prašė to nedaryti, grįžti atgal. Viešai.

Nes „gali atsitikti kažkas blogo“?

Taigi. Ar galite įsivaizduoti Sovietų Sąjungos žlugimą? Tai neįtikėtina. Ir žinote, mes negalime leisti, kad taip atsitiktų. Bet tai įvyko. Esame čia, esame nepriklausomi, priklausome ES ir NATO. Ir esu įsitikinęs, kad kaip Sovietų Sąjunga galėjo subyrėti ir subyrėjo, taip ir Rusija gali pralaimėti.

Tas pats pasakytina ir apie „konflikto įšaldymą“, „diplomatinį sprendimą“ ar „derybas“. Kaip manote, kas ar kas yra pirminis visų šių pasakojimų šaltinis? Galbūt tai tam tikros Vakarų establišmento dalies vidinis noras bet kokia kaina užbaigti šį karą?

Tai tikrai ne pirmas kartas. Ir tai neabejotinai kelia nerimą. Tai sakysiu kiekviena pasitaikiusia proga: Putinas nesustos, kol nebus sustabdytas. Vienintelis būdas jį sustabdyti – laimėti karą Ukrainoje. Ir tai vienintelis būdas iš tikrųjų būti tikriems, kad jo ekspansionistinė idėja bus sustabdyta, gal ne sustabdyta visiems laikams, nes kas žino, mes negalime nuspėti ateities, bet bent jau sustabdyta. 

Priešingu atveju turėsime paleisti laikmatį iki kito karto. Ir štai čia darosi tikrai pavojinga. Tai tampa tikrai pavojinga Ukrainai, bet tada tai tampa pavojinga ir visiems kitiems. Tai gali būti Moldova, Gruzija ir net Baltijos šalys. Ir štai, Norvegijos generalinio štabo viršininkas sako: žinote, mes turime būti pasirengę tikram karui.

Ar tai nėra tuščia retorika? Turiu omenyje Robo Bauerio (NATO karinio komiteto vadovo - red.) komentarus, Švedijos ministro komentarus ir pan. Taigi, ar Vakarų establišmentas pradeda suvokti, kad egzistuoja reali grėsmė?

Taigi. Neabejotinai. Vyksta pokyčiai. Ir tai vyksta net mano šalyje. Sakyčiau, kad tai prasideda tose šalyse, kurios turi sieną su Rusija ir istoriją su Rusija. Tai naujas prabudimas.