Kaip praneša politico.eu, tik labai mažas skaičius mokslininkų turi įgūdžių ir žinių, reikalingų kuo tiksliau ir greičiau atsakyti į žurnalistų užduodamus klausimus.
Viena jų – klimatologė iš Vokietijos Friedericke Otto. Kartu su savo kolegomis iš „World Weather Attribution“ (WWA) organizacijos ji bando atsakyti į klausimą, ar klimato kaita gali padidinti karščio bangų, uraganų ar sausrų tikimybę.
„Yra labai svarbu čia ir dabar skelbti, koks yra klimato kaitos poveikis. Tai tikrai padeda geriau ją suvokti“, – vedžiodama savo šunį šalia jos namų Oksforde, Anglijoje, telefonu žurnalistams pasakojo F. Otto.
Šiaurės Amerika vis dar buvo kamuojama karščio bangos, kai F. Otto ir jos komanda paskelbė, kad tokią ekstremalią oro temperatūrą, pasiekusią beveik 50 ℃, lėmė šiltnamio efektą sukeliančios dujos, kurias žmonės meta į atmosferą.
Dar prieš kelerius metus nė vienas mokslininkas nebūtų jautęsis pakankamai užtikrintas, kad galėtų paskelbti tokį griežtą pareiškimą taip greitai. Paprastai tyrimui atlikti, jį recenzuoti ir jo išvadoms paskelbti prireikia daugybės mėnesių ar net kelerių metų.
Vietoje to, WWA atlieka šimtus kompiuterinių simuliacijų ir lygina, kokia yra tam tikrų įvykių tikimybė dabartiniame mūsų pasaulyje ir aplinkoje, kurioje nėra žmonių išmestų šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Toks metodas atnešė naują greitį ir tikslumą lėtai besivystančiam ir dar gana eksperimentiniam klimato mokslui.
2021 m. rugpjūčio 9 d., toks procesas buvo aiškiai įtvirtintas klimato mokslo „Biblijoje“ – Jungtinių Tautų tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (IPCC) šeštoje vertinimo ataskaitoje. Paskutinį kartą klimatologai savo kolektyvinius tyrimus sujungė 2014 m. Tada klimato mokslas buvo vertinamas kaip perspektyvi, tačiau vis dar besivystanti sritis. Šiemet IPCC teigia: „Dabar mokslininkai gali apskaičiuoti žmogaus veiklos įtaką kiekvieno ekstremalaus įvykio dydžiui ir jo tikimybei.“
Pagrindinė pranešimo autorė F. Otto sakė, kad ji labai didžiuojasi tokiu pripažinimu. Vos per kelerius metus šis atskirų ekstremalių įvykių tyrimo metodas, kurį ji padėjo sukurti, tapo „įprasta mokslo bendruomenės praktika“, sakė Edas Hawkinsas, taip pat vadovavęs vienam iš IPCC ataskaitoje paskelbtų tyrimų.
Tai pakeitė situaciją ir daugelyje redakcijų, kur bet kokia stichinė katastrofa su klimato kaita buvo siejama labai nedrąsiai. Dabar E. Hawkinsas sako: „Mokslas pasistūmėjo į priekį, ir būtų šaunu, kad tai atsispindėtų ir naujienose apie ekstremalius meteorologinius reiškinius.“
Permąstyti ekstremalių klimato sąlygų mokslą
Ekstremalių meteorologinių įvykių priskyrimo kokiems nors procesams mokslas atsirado dar šio amžiaus pradžioje. Tačiau 2014 m. San Franciske, F. Otto ir jos mentorius Mylesas Allenas, britų mokslininkas ir šios srities pradininkas, susitiko su okeanografe Heidi Cullen, kuri tuo metu vadovavo nevyriausybinei organizacijai „Climate Central“.
H. Cullen jų paklausė, kaip būtų įmanoma paspartinti tyrimų vykdymą. Jos manymu, problema buvo tai, kad recenzuoti ir išsamūs tyrimai būdavo paskelbiami praėjus mėnesiams ar net keleriems metams po visus sukrėtusių įvykių.
F. Otto ir jos komandos sugalvotas sprendimas išvengia lėtos recenzavimo sistemos: jeigu meteorologinis įvykis yra to paties tipo, kurį mokslininkai jau yra ištyrę ir peržiūrėję, jie nelaukia, kol nepriklausomi mokslininkai išnagrinės jų naujojo tyrimo išvadas. Vietoje to, WWA paskelbia dalinę, bet greitą ataskaitą, kartais net per kelias dienas po įvykio. Tik tada kiti šios srities specialistai pradeda tyrimo peržiūrą. Tai leidžia tam tikrų įvykių analizėms laiku patekti į greitai besikeičiantį naujienų ciklą.
Tiesa, tai, ką ji savo knygoje vadina sąmoningu, nors ir laikinu, keturių šimtmečių senumo mokslinio standarto „laužymu“, kelia nerimą tradicijų šalininkams. 2014 m. WWA ataskaitoje yra teigiama, kad Jungtinę Karalystę siaubusios audros „Desmond“ įvykimo tikimybę 40 proc. padidino klimato kaita. Tačiau šios išvados susilaukė nemažai kritikos iš septynių recenzentų, nes daugelyje kitų tyrimų yra teigiama, kad klimato kaita šio įvykio tikimybę padidino tik 2–3 proc. Kaip teigia G. Otto, šį tyrimą atmetė du mokslininkai, kurie nepripažįsta tokio analizės tempo, tačiau galiausiai jis buvo paskelbtas 2018 m.
Tačiau dabar šių nuogąstavimų iš esmės nebeliko. „Viskas yra gerai“, – sakė Piersas Forsteris iš Lidso universiteto ir vienas pagrindinių IPCC ataskaitos autorių. Jis sakė, kad tokia technika yra gerai žinoma, ir pridūrė, jog visa mokslinė bendruomenė gerbia WWA. „Jie yra puikūs mokslininkai“, – sakė P. Forsteris.
Mokslininkai daugiausia abejoja tuo, ar modeliai yra pakankamai išsamūs, kad jais būtų galima nagrinėti vietinius meteorologinius reiškinius. Kuo modelis yra tikslesnis, tuo galingesnio kompiuterio (ir daugiau pinigų) reikia simuliacijoms vykdyti.
F. Otto ir jos komanda teigia, kad ir netobuli modeliai gali atskleisti naudingų įžvalgų, be to, tais atvejais, kai analizė yra neįmanoma, ji nėra vykdoma. Yra pasitaikė ir tokių atvejų, kai WWA nustatė, kad klimato kaita tiriamam įvykiui neturėjo jokios įtakos.
F. Otto taip pat bendradarbiauja su teisininkais, kurie remdamiesi WWA tyrimų išvadomis, teikia ieškinius įmonėms ir vyriausybėms, siekiant priversti juos mažinti savo poveikį aplinkai ar net iškovoti kompensaciją aukoms.
Kadangi F. Otto neslepia, kad jos tyrimai yra pritaikyti politiniams tikslams, ji susilaukia nemažai kritikos. Tačiau jos nuomone, yra kvaila kaltinti mokslininkus, kurie ieško būdų panaudoti savo darbus. Jos nepritarimas puristiniam požiūriui į mokslą tik kaip į žinių siekimą atsirado jai studijuojant filosofijos doktorantūroje. Ji sako, kad filosofai: „Žengia žingsnį atgal, tada dar vieną žingsnį atgal, tada dar vieną žingsnį atgal ir susimąsto: „Gerai, ką mes čia iš tikrųjų bandome padaryti?“
Darbas iš idėjos
Nepaisant plataus jų mokslinio metodo pripažinimo ir žiniasklaidos dėmesio, WWA išlieka maištininke, negaunančia beveik jokio finansavimo – ten dirba savanoriai. Už organizacijos interneto svetainės išlaikymą moka pati F. Otto.
Jos pagrindinės pareigos yra Aplinkos pokyčių instituto direktorė Oksfordo universitete. Tačiau jos teigimu, universiteto: „WWA nedomina. Taigi jie mums nepadeda.“
Tą patį galima pasakyti ir apie Nyderlandų Karališkąjį meteorologijos institutą, kuriame dirba pagrindinis F. Otto bendradarbis Geertas Janas van Oldenborghas. „Tai nėra tokia veikla, kurią finansuotų mokslinių tyrimų taryba“, – sakė F. Otto.
Vietoje to populiarėja žaliosios filantropinės organizacijos, tokios kaip „Europos klimato fondas“.
Tačiau dėl finansavimo stokos WWA nesugebėjo suburti žmonių grupės, galinčios savarankiškai ir greitai atlikti sudėtingas analizes, kurios ir yra jų darbo esmė. „Tyrimams dažniausiai vadovauja Geertas Janas, aš arba kiti vyresnieji tyrėjai, o tai ir yra didžiausias mūsų apribojimas“, – sakė F. Otto.
Dėl to jis gali ištirti mažiau įvykių, o tai neleidžia jiems greitai atsakyti į jiems užduodamus klausimus. Šios silpnybės išryškėjo šią vasarą, kai atrodė, jog kiekvieną savaitę įvykdavo po naują nelaimę.
Per pastaruosius du mėnesius F. Otto telefonas ir elektroninio pašto dėžutė buvo užtvindyti žurnalistų, norinčių sužinoti, ar potvyniai Kinijoje, Indijoje, Afrikoje ir Europoje yra klimato kaitos padarinys. O kaip dėl sausrų Madagaskare? O kur dar neįprastas karštis Ramiojo vandenyno šiaurės vakaruose.
„Tai tapo nebekontroliuojama“, – sakė mokslininkė.
Jos jaučiama įtampa yra akivaizdi, o tai, kad ji nespėja į viską atsakyti, aiškiai kelia jai stresą. „Mes iš dalies tai darome todėl, kad atsakytume į šiuos klausimus ir bendrautume su žmonėmis bei žiniasklaida. Bet tai jau pasiekė tokį tašką, kai aš nustojau skaityti gaunamus elektroninius laiškus, nes man visko buvo per daug ir aš nebegalėjau to daryti“, – pripažino F. Otto.
Mažai tikėtina, kad artimiausiu metu ji galės bent kiek atsikvėpti.
Pirmadienį IPCC paskelbė, kad klimato kaitos sukeltų ekstremalių meteorologinių reiškinių amžius jau čia, o tai reiškia, kad mokslo svarba toliau augs.
