„Vyrauja nuomonė, kad „tai juk tikrai vykdo CŽA“, – Radio Free Europe/Radio Liberty sakė J. Hanrahanas, paklaustas apie išpuolius prieš karinę infrastruktūrą Rusijoje. – O jeigu ne? Jeigu kai kurie rusai tiesiog taip pavargo nuo V. Putino, kad nusprendė ką nors dėl to daryti?“
J. Hanrahanas yra britų režisierius, geriausiai žinomas dėl „bėk ir šauk“ tipo dokumentinių filmų, kuriuos gamina jo paties įkurta kompanija „Popular Front“. 2020 m. šis britas pakalbino 3D spausdintuvu gaminamo ginklo modelio gamintoją „JStark“, kuris vėliau mirė nuo širdies smūgio, kai Vokietijos policija atliko kratą jo namuose.
Naujajame filme „Russia's Anti-Putin Underground“, kuris „Youtube“ pasirodė sausio 3 dieną, J. Hanrahanas apsnigtame Rytų Europos miške, netoli sienos su Rusija, susitinka su dviem Rusijos „partizanais“. Paslėptais veidais ir iškraipytais balsais jie pasakoja apie veiksmus, prie kurių, kaip teigia pašnekovai, jie prisidėjo tiesiogiai arba padėjo kitoms grupėms juos suorganizuoti (pavyzdžiui, prie Ukrainos sienos esančių geležinkelio linijų ir mobilaus ryšio bokštų gadinimo). Jie tvirtina, kad tikslas žlugdyti Kremlių šiuo metu vienija apie 30 Rusijos grupuočių.
Vyrai filmo kūrėjui sakė, kad jie rizikuoja savo gyvybėmis, kadangi „tai ne V. Putino šalis – tai mūsų šalis.“ Vėliau jie pridūrė: „Jeigu ne dabar, tada kada?“
Šie vyrai atstovauja „anarchokomunistinei“ grupei „BOAK“ – vienai iš kelių radikalių kairiųjų organizacijų Rusijoje ir Baltarusijoje, kurios siekiai iki 2022 m. invazijos buvo neaiškūs ir neįgyvendinami. Dabar, įgavus aiškiai apibrėžtą trumpalaikį tikslą – sustabdyti karą Ukrainoje – „BOAK“ išpopuliarėjo socialiniame tinkle „Telegram“, kur jie aktyviai verbuoja kitus „draugus“.
J. Hanrahanas su grupe susisiekė per „Telegram“. Kūrėjas prisimena: „Aš pasakiau: „Žiūrėkit. Žinau, kad jūs norit kuo plačiau paskleisti savo siunčiamą žinią, o aš noriu apie tai sukurti dokumentinį filmą.“
Grupuotės patikimumas buvo nustatytas paprašius grupės narių pasidalinti kai kurių išpuolių filmuota medžiaga, kuri nebuvo paskelbta internete.
„Jie man atsiuntė daug daugiau, nei tikėjausi“, – pasakojo J. Hanrahanas.
Po daugybės metų kuriant reportažus apie įvairias anarchistų grupes, žurnalistas teigia puikiai suprantantis kaip tokios grupuotės veikia.
„Be jokios abejonės, šie vaikinai nemeluoja“, – sakė jis.
J. Hanrahanui iš pradžių buvo nurodyta tik apytikslė jų susitikimo vieta. Konkrečią lokaciją jis sužinojo tik prieš pat susitikimą. Kūrėjas pasakojo, kad atvykęs į sutartą vietą, jis išsiuntė užšifruotą elektroninio pašto laišką, pranešdamas, kad jis laukia. Vyrai netrukus pasirodė.
Rusai teigia, kad informaciją apie jų taikinius jie renka iš „Wikimapia“ – atvirojo kodo svetainės, kurioje kiekvienas gali pridėti įvairių žemėlapio objektų nuotraukų ir aprašymų.
„Taigi tu atsidarai tą svetainę ir pamatai „Gerai, čia yra karinis objektas“, – pasakojo vienas iš vyrų. Po kelių apsilankymų apsižvalgymui, diversantai užpuola savo taikinius.
Bene ryškiausia filmo akimirka – kai pora smulkiai apibūdina, kodėl jie niekada nebus sugauti gyvi.
„Jau geriau mirti nei būti kankinamam ir taip, galimai, atskleisti kokios informacijos“, – sakė vienas jų. Vyrai naudotųsi ginklu, peiliu ar „bet kuo, ką rastų“ ir kovotų iki mirties arba, jei pabėgimas taptų neįmanomas, nusižudytų, nes „tai daug geriau nei būti Rusijos kalėjime“.
J. Hanrahanas sako, kad sukurti šį filmą jį paskatino vis labiau supaprastinami pranešimai apie konfliktą ir etninė neapykanta socialinėse medijose.
„Kai kurie „Twitter“ vartotojai yra lengvabūdžiai, – tikina jis. – Anksčiau jie nebūtų sau leidę būti tokie ksenofobiški: „Visi rusai yra orkai“. Na, išties, ne. Kai kurie iš jų prisiima didžiausią savo gyvenimo riziką, kad padėtų ukrainiečiams, kurių niekada jie nesutiks ir nepažins. Ir tai daug ką pasako“.
