Prieš dieną dėl netoliese kilusio gaisro dūmų savanoriškai išsikraustė kelios dešimtys vyresnio amžiaus žmonių ir sveikatos problemų turinčių gyventojų.
Pareigūnai penktadienį paskelbė Sent Meriso ir Pitkas Pointo bendruomenių parengties statusą – jie raginami susirinkti svarbius daiktus, kuriuos norėtų turėti su savimi, jei tektų evakuotis.
Liepsnos degina sausą žolę, alksnių ir gluosnių krūmus tundroje, kurioje beveik nėra medžių, o iki 48 kilometrų per valandą siekiantys vėjo gūsiai stumia ugnį link minėtųjų gyvenviečių, kur yra įsikūrę maždaug 700 žmonių.
Su gaisru kovoja apie 65 ugniagesiai, tačiau jų komandą papildys dar apie 40 žmonių, pranešė JAV Žemės valdymo biuro Aliaskos priešgaisrinės tarnybos atstovė Beth Ipsen.
Nuo ketvirtadienio gaisro plotas nedaug padidėjo ir vis dar apytikriai siekė 202 kvadratinius kilometrus.
Klimato kaita suvaidino svarbų vaidmenį šiame istoriniame gaisre, sakė Aliaskos universiteto Fairbankso tarptautinio Arkties tyrimų centro klimato specialistas Rickas Thomanas.
Pasak jo, remiantis Aliaskos priešgaisrinės tarnybos įrašais, tai didžiausias užfiksuotas miškų gaisras Jukono upės slėnyje. Už beveik 100 kilometrų į šiaurę nuo Sent Meriso fiksuoti daug didesni gaisrai, tačiau jie degė borealiniuose miškuose.
Tundros gaisro židinys - Jukono-Kuskokvimo delta – šiais metais anksti neteko sniego dangos. Kartu su pastaruoju metu regione užfiksuotu šilčiausiu laikotarpiu, tai sudarė puikias sąlygas šiam gaisrui, kurį gegužės 31 dieną sukėlė žaibas.
„Klimato kaita nesukėlė audros, dėl kurios kilo gaisras, tačiau ji padidino tikimybę, kad aplinkos sąlygos bus palankios“, – sakė R. Thomanas.
