„Nemaniau, kad mano privatus gyvenimas taps vieša tema. Niekada gyvenime nebuvau susidūręs su homofobija“, – interviu leidiniui „The Moscow Times“ pasakojo 23 metų vaikinas.
Persekiojimo ėmėsi politikas
Rusijos Valstybės Dūmos deputatas Aleksandras Chinšteinas, žinomas dėl savo anti-LGBTQ+ pozicijos, apkaltino Denisą palaikant santykius su vyru ir skleidžiant „gėjų propagandą“. Kartu jis pareiškė, kad dėl vaikino kreipėsi į prokuratūrą, regiono gubernatorių ir Samaros merą.
„Supratau, kad turiu labai mažai laiko išvykti iš šalies. Tai buvo ne dienų, o valandų klausimas“, – pasakojo Denisas.
LGBTQ+ teisių padėtis Rusijoje nuolat prastėja nuo tada, kai prezidentas Vladimiras Putinas 2013 metais pasirašė įstatymą, draudžiantį skleisti „LGBT propagandą“ nepilnamečiams. Pernai Rusija miglotai apibrėžtą „tarptautinį LGBT visuomeninį judėjimą“ pavadino uždrausta ekstremistine grupuote, keldama pavojų patraukti baudžiamojon atsakomybėn visus, kurie viešai siejami su LGBTQ+ bendruomene ar demonstravo LGBTQ+ simbolius.
Denisas „The Moscow Times“ sakė norintis pasidalinti savo istorija ir „padėti kitiems, kurie lieka Rusijoje ir bijo panašaus persekiojimo“.
Leidinys kalbėjo su vaikinu apie jo gyvenimą Rusijoje, priverstinę emigraciją ir ateities planus.
Ar galite prisiminti, kaip nusprendėte palikti Rusiją?
Viskas prasidėjo nuo įrašo vietiniuose „Telegram“ kanaluose balandžio mėnesį, kur tapau homofobinio priekabiavimo taikiniu. Pagrindinė žinutė buvo ta, kad gėjui baisu dirbti jaunimo politikoje su vaikais ir kad taip neturėtų būti. Iš pradžių maniau, kad įrašas užsimirš per porą dienų. Žinoma, klydau.
Iš pradžių viršininkas pakvietė mane į susitikimą ir buvau patrauktas nuo viešų renginių, kol situacija nurims. Tačiau vos per kelias valandas skandalas išaugo tiek, kad išplito beveik visuose vietiniuose „Telegram“ kanaluose, skirtingose grupėse „VKontakte“ (Rusijoje populiarus socialinis tinklas, – red. past.) ir regioninėse žiniasklaidos priemonėse. Maždaug po valandos apie tai buvo kalbama nacionalinėje žiniasklaidoje.
Tai patraukė Chinšteino dėmesį – jo žinutė buvo ta, kad turėčiau būti tiriamas pagal straipsnį apie ekstremizmą, nes vadinamasis LGBT judėjimas buvo pripažintas ekstremistine organizacija. Tą akimirką supratau, kad turiu labai mažai laiko išvykti iš šalies – kad tai ne dienų, o valandų klausimas ir kad turiu skubiai išvykti. Taigi viskas įvyko vos per vieną dieną.
Ar nebijojote viešai kalbėti dar prieš gaudami šiuos grasinimus, atsižvelgiant į represines prieš LGBTQ+ nukreiptas priemones?
Niekada neįsivaizdavau, kad darbas valstybės finansuojamoje institucijoje sukels tokį rimtą patikrinimą. 2024 m. vasarį prisijungiau prie vietinės jaunimo politikos organizacijos, dirbau su socialiniais projektais. Mano vaidmuo buvo konsultuoti jaunus žmones dėl stipendijų ir socialinių projektų, kuriuos jie norėjo įgyvendinti.
Šis darbas reikalavo tam tikro visuomenės įsitraukimo, pavyzdžiui, kalbėjimo renginiuose ir pan. Bet nemaniau, kad mano privatus gyvenimas taps vieša tema, juolab kad ankstesniuose darbuose tai niekada nebuvo problema. Darbe į mane visada buvo žiūrima kaip į kompetentingą darbuotoją, kuris gerai atliko savo darbą. Niekada gyvenime nebuvau susidūręs su homofobija. Gal todėl, kad daugiausia bendravau su žmonėmis, kurie buvo atviri ir tolerantiški – dauguma pas mus dirbančių žmonių buvo jauni, neseniai baigę universitetą.
LGBT asmeniui gyvenimas Rusijoje reiškia tam tikros rizikos prisiėmimą – tiesiog susitaikai su tuo, kad gali būti išvarytas, sumuštas netoli savo namų ar įmestas į policijos nuovadą. Žinoma, tai yra realios grėsmės. Neslėpiau savo seksualinės orientacijos – artimi draugai ir geri pažįstami žinojo. Bet nors man buvo svarbu būti savimi, niekada to nedariau diskusijų tema profesiniame gyvenime ar renginiuose. Tai buvo mano asmeninio gyvenimo dalis, kuria dalinausi tik su artimais žmonėmis. Kai kurie žmonės darbe galbūt žinojo, bet mes niekada apie tai nekalbėjome.
Kaip jūsų kolegos reagavo į emigraciją?
Mano kolegos užjautė mano situaciją. Jiems tai pasirodė keista, nes mūsų santykiai buvo geri. Daugelis jų kreipėsi į mane ir kalbėjo su manimi atvirai, išreikšdami savo paramą. Tai buvo nepaprastai vertinga ir širdį verianti patirtis, ir aš jiems už tai esu labai dėkingas.
Kodėl nusprendėte dirbti valstybės finansuojamoje jaunimo politikos organizacijoje dabartinėje Rusijoje?
Ar šaliai, net tokiai kaip Rusija, vis dar reikia mokytojų? Ar mums reikia žmonių, kurie tinkamai auklėtų vaikus – ne per propagandos prizmę, o per žmogiškumo ir žmogaus teisių vertybes? Žinoma, kad taip. Tai pasakytina ne tik apie švietimą, bet ir apie jaunimo politiką, nes šios dvi sritys yra glaudžiai susijusios. Kai ėmiausi šio darbo, mačiau jį kaip galimybę veikti kaip filtras, barjeras prieš neapykantą ir propagandą, kuri persmelkusi mūsų šalį.
Per visą savo karjerą savo studentams niekada neprimečiau jokios politinės pozicijos. Mokiau juos kritiškai mąstyti. Jei jie gali pateisinti savo politines pažiūras, nesvarbu, ar jie palaiko vyriausybę, ar ne, tai yra jų teisė – jie yra suaugusieji. Niekas neturi teisės jų priversti manyti kitaip.
Mano nuomone, net ir dabar šiuolaikinėje Rusijoje darbas viešajame sektoriuje – švietimo ar jaunimo politikoje – nėra baisus dalykas. Jei esate nuoširdžiai pasiryžęs skatinti kritinį mąstymą, jei neverčiate kitiems valstybės ar asmeninės nuomonės apie kitus, bet skatinate apgalvotus pasirinkimus, tai yra kilnus tikslas. To verta siekti net karo ir totalitarizmo akivaizdoje.
Ar kuris nors iš jūsų kolegų turi panašių minčių?
Kalbant apie viešojo sektoriaus darbuotojus, tikrai negaliu spėlioti, kiek žmonių pritaria mano nuomonei, nes visi supranta riziką atvirai kalbėti apie savo nuomonę, politinius įsitikinimus ar ryšius su tam tikromis socialinėmis grupėmis. Žmonės linkę būti labai atsargūs, nors yra įvairių požiūrių į tai, kas šiuo metu vyksta Rusijoje.
Pavyzdžiui, kai kurie gali nepalaikyti karo, bet vis tiek organizuoja patriotinius renginius jam paremti. Kiti atvirai jį smerkia. Be to, viešojo sektoriaus darbuotojai, kaip visi žino, uždirba labai mažai ir neturi galimybių tiesiog mesti, išvykti iš šalies ar planuoti savo emigraciją iš anksto.
Žinoma, yra įvairių nuomonių [į Rusijos politinę trajektoriją] viešajame sektoriuje, ypač švietimo ir jaunimo ugdymo srityse. Nežinau, kiek žmonių jaučiasi taip pat, kaip aš, bet tikiuosi, kad bent kai kurie supranta, kas vyksta šalyje, ir imasi net mažiausių veiksmų, kad pasipriešintų ir kovotų.
Kokie jūsų ateities planai?
Šiuo metu gyvenu Prancūzijoje irieškau prieglobsčio. Prieš tai Kazachstane praleidau beveik šešis mėnesius ir tik atvykęs čia supratau, kad galiu jaustis laisvas ir saugus, o svarbiausia, kad turiu savo žodžio laisvę. Man labai svarbu pasidalinti savo istorija ir tuo, kas man nutiko, nes tai gali padėti kitiems, kurie lieka Rusijoje ir bijo panašaus persekiojimo, arba tiems, kurie išvyko dėl panašių priežasčių.
Neplanuoju grįžti į Rusiją, kol nepasikeis režimas ir nebus atšaukti represiniai įstatymai – ypač tie, kurie nukreipti prieš LGBTQ+ bendruomenę. Suprantu, kad nors šiuo metu prieš mane nėra atviros baudžiamosios bylos, Rusija man yra labai nesaugi vieta.
Žinoma, mano planai taip pat priklauso nuo Prancūzijos valdžios institucijų sprendimo dėl mano prieglobsčio prašymo. Jei sprendimas bus teigiamas, ko labai tikiuosi, stengsiuosi čia kurti savo gyvenimą ir integruotis į visuomenę. Aš jau mokausi kalbos ir bandau bendrauti su žmonėmis.
Priverstinės emigracijos metu supratau, kad daug žmonių iš įvairių šalių reikia pagalbos. Jaučiu norą padėti kitiems ir galbūt norėsiu sutelkti savo pastangas į darbą su pabėgėliais ir pagalbą imigrantams prisitaikyti.
Labai liūdna ir keista, kad mano paties vyriausybė nelaiko manęs tinkamu savo šalies piliečiu. Ypač atsižvelgiant į tai, kad, atrodo, padariau tiek daug visuomenės ir, tam tikra prasme, šalies labui, stengdamasis padaryti ją geresnę ir tikėdamas, kad ji gali pasikeisti į gerąją pusę.
Suprantu, kad artimiausiu metu negalėsiu grįžti į Rusiją, pamatyti savo artimųjų ar dirbti darbų, kuriuos dirbau anksčiau. Nepaisant to, aš vis dar matau pagalbą kitiems savo ateityje.
Ar jaučiate nusivylimą dėl situacijos? Anksčiau minėjote, kad dirbdamas su jaunimu norėjote būti filtru prieš propagandą Rusijoje, tačiau galiausiai turėjote išvykti...
Esu nusivylęs, kad tokia situacija apskritai įvyko ir kad negalėjau ilgiau likti Rusijoje, kad padaryčiau daugiau gero. Turėjau didelių planų ir ambicijų. Galiu kalbėti tik už save, nes galbūt ne visi yra pasirengę būti tuo filtru ir ginti teises bei nuomones. Tačiau vis dar matau, kad mūsų šalyje yra žmonių, kurie daro mažus dalykus, kad pasaulis taptų geresne vieta. Ir turiu vilties.
Šiuo atžvilgiu mes esam atsilikę
